Lietuvos vandenis užvaldo invaziniai vėžiai: pasekmės gali būti labai rimtos

Mokslininkai negailestingi: tradiciniai nuo seno Lietuvoje sutinkami siauražnypliai ir plačiažnypliai vėžiai vieną dieną gali išnykti. Jų vietą užimtų invazinės vėžių rūšys. GRYNAS.lt nusprendė atlikti žurnalistinį tyrimą, kuriame aiškinasi, kodėl invazinės vėžių rūšys kelia pavojų ne tik vietinėms vėžių, tačiau ir kitų vandens organizmų rūšims, bei kaip sustabdyti svetimšalių vandens organizmų plitimą.

Kokie vėžiai aptinkami Lietuvoje?

Iš viso Lietuvos vandens telkiniuose galima aptikti keturias rūšis vėžių: vietinius plačiažnyplius, siauražnyplius ir invazinius žymėtuosius bei rainuotuosius. Plačiažnypliai vėžiai paprastai būna tamsiai rudi, kartais pasitaiko ir mėlynų. Lengviausia juos nuo kitų Lietuvoje gyvenančių vėžių atskirti pagal plačias žnyples. Užauga iki 300 gramų svorio ir dvidešimties centimetrų ilgio. Plačiažnypliai vėžiai, kaip jautri aplinkos pokyčiams rūšis, 1992-aisias buvo įtraukta į saugotinų gyvūnų sąrašus Europos Sąjungos buveinių direktyvoje.

Siauražnypliai vėžiai yra ilgų ir siaurų žnyplių savininkai ne tokie išrankūs – jiems netrukdo nei dienos šviesa, nei deguonies stygius, nei sūresnis vanduo. Kadangi vėžiai maitinasi ir dieną, užauga didesni už plačiažnyplius. Siauražnyplius galima atskirti pagal baltą ar labai šviesią kūno apačią. Ir, žinoma, pagal siauras žnyples. Kūno viršus būna gelsvai žalias.

Invaziniai žymėtieji vėžiai į Lietuvą atvežti iš Šiaurės Amerikos, siekiant atkurti mažėjančią vėžių populiaciją. Žymėtuosius vėžius galima atskirti pagal savotišką žymę – baltą dėmę ant žnyplių. Žymėtųjų vėžių kiauto viršus ryškiai rudas, apačia raudona, kiautas lygus. Jie gali gyventi dideliame gylyje, slepiasi po akmenimis ar dumble.

Rainuotieji, taip pat invaziniai vėžiai, į Lietuvą pateko iš Lenkijos, kur kažkada buvo veisiami. Taip vadinami dėl tamsiai raudonų dryžių ant pilvelio. Jų kūnas blyškiai rudas, žnyplės su spygliais, yra mažesni už kitus vėžius. Lietuvoje randami iki 13 centimetrų ilgio. Didelę rainuotųjų populiaciją lemia nereiklumas gyvenamajai aplinkai. Iš visų Lietuvoje gyvenančių rūšių šiems vėžiams mažiausiai rūpi temperatūrų svyravimai, vandens gėlumas, švarumas, slėptuvės ir netgi maistas. Jie aktyvūs visą parą ir visus metus - netgi žiemą.

Užima vietinius vandenis

Invazinius vėžius Lietuvoje leidžiama gaudyti be apribojimų: bet kokio dydžio, bet kokį kiekį, bet kokiu laiku, tačiau, žinoma, Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamais būdais. Tačiau Gamtos tyrimų centro Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos vadovas, vyriausiasis mokslo darbuotojas doc. dr. Kęstutis Arbačiauskas teigia, kad invazinių vėžių gaudymas lėtai stabdo jų plitimą ir tradiciniams vėžiams lieka vis mažiau vietos Lietuvos vandenyse.

„Didžiausias invazinių vėžių pavojus, kad šie išstumia vietines vėžių rūšis. Tuose vandens telkiniuose, kuriuose rainuotieji ar žymėtieji vėžiai prigyja, paprastai jie ir neišnyksta. Nors žymėtieji vėžiai gali per kurį laiką ir išnykti, bet kad rainuotieji išnyktų, tokių duomenų neturiu“, – aiškina K. Arbačiauskas.

Mokslininkas tvirtina, kad invaziniai vėžiai, kartą įsitvirtinę vandens telkinyje, jį užima visą ir mūsų vietinės vėžių rūšys praranda potencialią buveinę. Vadinasi, invazinių vėžių populiacijai Lietuvoje augant, prarandama vis daugiau vandenų plačiažnypliams ir siauražnypliams vėžiams. Jie negali veistis, prasimaitinti ir todėl žūva.

Atsparūs marui

Žymėtieji vėžiai, kilę iš Šiaurės Amerikos. Anot K. Arbačiausko, norint padidinti tradicinių senųjų vėžių skaičių Lietuvoje ir apsaugoti juos nuo išnykimo, buvo pasirinkta atvežti marui atsparių vandens organizmų rūšių.

„Žymėtieji vėžiai atvežti iš Švedijos, eksperimento tvarka buvo atvežti į Lietuvą ir buvo įleisti į kelis uždarus vandens telkinius. Ir iš ten jie pabėgo. Didžiausia plitimo vieta turbūt yra Žeimenos upė“, – pasakoja specialistas.

Tačiau maro pavojus negresia ir rainuotiesiems vėžiams, kurie, pasak pašnekovo, Lietuvoje atsidūrė iš Lenkijos, kur buvo veisiami. K. Arbačiauskas priduria, kad prie rainuotųjų vėžių paplitimo tikrai turėjo prisidėti ir žmogus.

„Žymėtieji vėžiai plinta lėčiau nei rainuotieji. O rainuotieji vėžiai, manau, paplito iš Lenkijos. Jie buvo veisti jos teritorijoje ir iš ten pradėjo plisti po visą Lenkiją ir pateko į Lietuvą. Ko gero, be žmogaus pagalbos jie tikrai nebuvo čia atvežti. Žmonėms atrodo, kad bet koks vėžys yra geras ir jį perkelia į kitą vietą. Žinoma, ir natūraliai dar paplito, bet tikrai buvo dar ir paplatinti žmonių“, – mano mokslininkas.

Nešioja ligas

Tai, kad abi invazinių vėžių rūšys atsparios marui, taip pat reiškia, jog jos yra šios ligos nešiotojai. Gamtos tyrimų centro specialistas K. Arbačiauskas tvirtina, kad tai yra dar viena priežastis, kodėl sventimšaliai vėžiai po truputį išstumia vietines rūšis.

„Svetimšaliai vėžiai yra atsparūs vėžių marui, reiškia, jie gali būti nešiotojai tos ligos ir gali apkrėsti plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius. Mūsų vietinės populiacijos yra daugiau ar mažiau jautrios tam“, – sako K. Arbačiauskas.

Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos vadovas, vyriausiasis mokslo darbuotojas pabrėžia, kad rainuotieji vėžiai dar ir pažeidžia vandens augalus.

Tikslingai gaudomi žvejų

Viena iš priemonių, kaip sumažinti invazinių vėžių skaičių, yra jų gaudymas. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas žūklei Egidijus Bukelskis sako žinantis nemažai entuziastų, kurie gaudo tik invazinius vėžius, todėl per keletą metų galima pastebėti laikiną šių rūšių sumažėjimą. Anot jo, žvejai noriai gaudo šių rūšių vėžius.

„Žvejai gaudo labai intensyviai, kadangi mums leidžiama, kaip žvejams mėgėjams, gaudyti nesivadovaujant nei konkrečiais terminais, nei laiku, nei dydžiais. Nėra jokių apribojimų. Kai kas sako, kad skonine prasme invaziniai vėžiai prastesni, ypač rainuotieji. Bet atperka kiekis, ir pagaliau pats procesas. Jis yra malonus, nes žvejai džiaugiasi ir žino, kad jie padaro tam tikrą poveikį, reguliuojantį gamtą“, – tvirtina E. Bukelskis.

Jis taip pat priduria, kad palyginti su kitais sunkiau gaudyti rainuotuosius vėžius – jie labai vikrūs.

Būtina veisti

Tačiau visų invazinių vėžių sugauti nepavyks, todėl Gamtos tyrimų centro Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos vadovas, vyriausiasis mokslo darbuotojas doc. dr. K. Arbačiauskas vardija priemones, kaip būtų galima susigrąžinti rainuotųjų ir žymėtųjų vėžių užimtus vandenis.

„Jau laikas galvoti apie suformavimą gyvybingų populiacijų plačiažnyplių vėžių uždaruose vandens telkiniuose, kur nepatektų rainuotieji ar žymėtieji vėžiai. Reikia riboti plitimą, šviesti žmones, kad jie nekilnotų invazinių vėžių į naujus vandens telkinius. Tokiu atveju yra tikimybė, kad bus daugiau potencialių tinkamų buveinių europiniams vėžiams. Reikia suplanuoti kelias gyvybingas populiacijas, reikėtų ir veisimo vietų, kurios nėra užimtos invazinių vėžių. Jose galima veisti europinius vėžius“, – mano specialistas.

Naudojami maistui

Kaip bebūtų, vėžių skaičiaus mažinimo priemonė yra ir jų gaudymas. Pagauti vėžiai dažniausiai naudojami maistui gaminti. Virtuvės šefas Jonas Stonkus teigia nejaučiantis didelio skoninio skirtumo tarp invazinių ir įprastinių vėžių. Jis pastebi, kad Lietuvoje vis dar nėra populiaru gaminti įmantrius vėžių patiekalus. Dažniausiai žmonės juos išverda ir tiesiog pasūdo su druska. Tačiau jis sako, kad tinkamai paruošti invaziniai vėžiai gali būti tikras delikatesas.

Virtuvės šefas dalijasi vienu iš vėžių ruošimo receptų.

Invazinių vėžių rūšys yra itin agresyvios. Gyvenimo sąlygos Lietuvoje tokiems vėžiams itin geros. Jie veisiasi ir po truputi užima vandenis, kuriuose ilgai gyveno vietiniai vėžiai. Kaip tik todėl, mokslininkų teigimu, vietinėms rūšims pagalbos reikia jau dabar. Turime nieko nelaukdami imtis priemonių ir saugoti vėžius, kurie nuo seno gyveno Lietuvoje.