Mažiems sparnuočiams kanapės - it mums šokoladas

Apie žvirblių baidymą iš kanapių ne tik senose vaikiškose dainelėse dainuojama – daugelis vyresnio amžiaus kaimo žmonių prisimena kanapių saugojimą. Sako, ypač aršūs buvę žvirbliai, puldavę kanapes pulkais ir visai nebodavę vaikų keliamo triukšmo. Tačiau neabejotinai iš kanapių tekdavo baidyti ir žaliukes, čivylius, kikilius, dagilius. Kas atsisakys tokio skanėsto?

Kodėl paukščiai negali gyventi be kanapių, kas traukia juos nutūpti į poros metrų aukštyje išspurusią, ant ilgo liauno stiebo siūruojančią viršūnę? Žinoma – kietos kampuotos sėklelės, kurios subręsta gana vėlai. Kadangi kanapės sėklas brandina ne iš karto, paukščiai maistu apsirūpina ilgam. Jeigu kas nors kanapių neiškulia ir palieka jas žiemai, sparnuočiams tinka ir užsilikusios sėklelės. Kanapių sėklos – labai maistingos, turinčios daug baltymų ir riebalų (aliejų), todėl energetiniu požiūriu labai vertingos. Beje, sėjamoji kanapė (Canabis sativa) taip ilgai buvo draudžiama, kad daugelis mūsų jau negali suprasti jos vertės ir savo maistui nenaudoja.

Paukščiai Seimui padėkos

Kanapės, o vėliau – ir saulėgrąžos, buvo auginamios kiekvienoje kaimo sodyboje ar prie jos, dažnai – „nereikalingame“ žemės plotelyje. Nežinia, kuri šių augalų sėklų dalis tekdavo paukščiams, tačiau neabejotinai tai darė įtaką kai kurių rūšių populiacijoms. Geriausiai tokį ryšį su maisto šaltiniu atspindi sėslių, bent jau už šalies ribų neišskrendančių paukščių populiacijų būklė. Tai, kad naminių žvirblių gausa kaime drastiškai sumažėjo, gali būti ir vienas šių kultūrų nykimo iš kaimo sodybų padarinys.

Atrodo, kad keli dešimtmečiai, kai kanapės nebuvo sėjamos (bent jau mūsų krašte), iš paukščių atminties ar išmonės neištrynė pojūčio, kad jos – ypatingos; vos vėl ėmus kanapes sėti, paukščiai apspito jų laukelius.

Jau porą metų dažnai pravažiuodamas sustoju prie didelio kanapių lauko, auginamo vienos žemės ūkio bendrovės. Besibaigiant vasarai čia būna daugybė žaliukių, kikilių. Praeitą žiemą panašus kanapių laukas liko nenuimtas, tad paukščiai lesalo turėjo visą mielą žiemą: čia telkėsi daugybė karklažvirblių, zylių, šiaurinių kikilių.

Šiemet Lietuvos Seimas priėmė įstatymą, kuriuo leidžiama auginti tam tikras pluoštines kanapes. Nemaža dalis jų „produkcijos“ teks paukščiams.

Kur dingo sparnuočiams skirti laukeliai?

Paukščių lesinimas ne visada gali būti tik aktyvi jų globa – kartais pakanka juos vilioti ir kuo ilgiau išlaikyti vienoje vietoje. Prie mūsų javų želmenų ilgam lieka žąsys, kurkurūzų laukuose ir javuose maitinasi gervės ir karveliai keršuliai, net kėkštai.

Smulkiems žvirbliniams paukščiams tinka tik išskirtiniai augalai: kanapės, saulėgrąžos, soros. Ne šiaip paminėta sora – ją kai kas bando sėti, šis augalas puikiai dera, o jo šluotelės su sėklomis vilioja paukščius. Teko soras auginti, joms bręstant karklažvirbliai ir naminiai žvirbliai laukelį aptiko beregint ir gerą dalį sėklų „nukūlė“. Kanapės, saulėgrąžos (ypač paliktos graižuose) ir nelukštentos soros žiemą yra didžiausias lesyklos skanėstas.

Tačiau kalbant apie šiuos paukščių mėgiamus augalus reikia priminti vieną labai svarbų trūkumą: laukelių miškuose ar pamiškėse, užsėtų tokiais augalais ir paliktų paukščiams – nėra! Tai – joks išradimas, šie augalai buvo kultivuojami (žinoma – be sorų) nuo seno ir paukščiams buvo svarbia mitybos dalimi.

Beje, keletą dešimtmečių medžiotojų klubai ir būreliai savo plotuose sėdavo žvėrių maitinimui skirtus laukelius, kurie be tiesioginių jų „naudotojų“ pamaitindavo ir daug paukščių. Kad tokie laukeliai gali būti svarbūs, teko įsitikinti, kai dar būdamas moksleivis Kazlų Rūdos girioje aptikau keleto arų ploto apleistą, karčių tvora aptvertą buvusį daigyną.

Raskite vietą paukščių skanėstams

Ilgai dirbęs jį sukasiau ir pasodinau saulėgrąžas. Vasaros gale ir rudenį čia laikėsi dideli pulkai paukščių (ypač zylių), o kitą pavasarį netoliese iškeltame inkile mėlynosios zylės lizde užaugo net 16 jauniklių. Daugiau tokios gausios vados nesu aptikęs! Žinoma, tai gali būti tik sutapimas, tačiau tokie laukeliai sėjami daug kur Europoje, ir jie tenkina ne tik žvėrių, bet ir paukščių poreikius. Šiuo metu tai gali būti šiokia tokia kompensacija, nes kaimo sodybose šių augalų, kuriuos ypač mėgsta paukščiai, neauginama.

Taigi, jau dabar metas išsirinkti vietą, kurioje kitą pavasarį paukščiams sėsime soras, kanapes, saulėgrąžas. Tikiu, kad gerą pavyzdį parodys ornitologai mėgėjai, miškininkai, medžiotojai, o po to jais paseks ir visi, kam rūpi mūsų paukščiai.