- Sigitai, Skandinavijos šalyse, kurios yra žymiai miškingesnės palyginti su mūsų šalimi, jaučiamas medienos, kaip labai plačiai pritaikomos ir atsinaujinančios medžiagos, renesansas. Ar pastebite tai?
- Lietuvių namuose nuo seno mediena užima ypač svarbią vietą. Medinius daiktus namų apyvokoje, tokius kaip kėdė, šaukštas, kepimo mentelė, juk naudojame kiekvieną dieną. Tačiau negalima žiūrėti į medienos gaminius tik kaip į daiktus. Gyvename ekosistemoje, kurioje medis užima svarbią vietą ir tai be raginimų atsimename. Juk ir iš miesto važiuojame į mišką grybauti, uogauti, sportuoti. Namus šildome mediena. Medis supa mus kur kas tampriau nei gebame įsivaizduoti.
Kaip miškas ir mediena neatsiejama nuo jausmo, taip ir nuo ekonomikos. Baldų gamyba, medienos apdirbimas sudaro žymią dalį šalies BVP, praktiškai visa pagaminta produkcija eksportuojama. O tai, kad Vakaruose buvo, yra ir bus mėgstamas ir vertinamas medis, rodo ir augantys mūsų produkcijos pagrindinių pirkėjų užsakymai. Aš tvirtai tikiu medienos ateitimi, kitaip nebūtų vystoma ši pramonės šaka, nebūtų tiek investicijų tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje.
- Daugelyje šalių miškų ir medienos sektoriaus žaidėjai - medienos augintojai, perdirbėjai, priežiūros institucijos – turi vienokios ar kitokios formos nuolatinius susitikimų formatus – forumus, apskritojo stalo diskusijas. Lietuvoje taip nėra.
- Teisingai pastebėta. Gėda, sakyčiau. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo turėjo būti kažkokia horizontali platforma, kurioje miško valdytojai ir savininkai bei medienos perdirbėjai turėjo nuolatos bendrauti, dalintis idėjomis, būti vienas kumštis. Tai veikla, kuri turi būti aiškiai vektorizuota, o pas mus visi kas sau. Privatūs miškų savininkai nežino, kuom gyvena pramonė, tačiau juos dar galima suprasti: jų – ketvirtis milijono, jie smulkūs. Tuo tarpu valstybinis miškų sektorius niekada nerodė jokio noro ir dėmesio bendrauti ir bendradarbiauti.
Visi žino, kad mūsų įmonėms reikia milijono kubinių metrų medienos kasmet, iš septynių kertamų mūsų šalyje. Jei manęs paklaustum, ar kuris nors iš valstybinio miškų sektoriaus atstovų yra bent kartą kreipęsis su klausimu, ką galėtume padaryti dėl šalies medienos pramonės? Atsakyčiau, jog niekada joks urėdas ar generalinis urėdas nėra kreipęsis. Tai rodo jų atitinkamą požiūrį į pramonę. Mokslas, kuris dirba tiek miškuose, tiek su medienos technologijomis, taip pat mažai domisi pramonės poreikiais. Pameni, prieš dešimt metų sunkiai vykdavo nors kažkokios diskusijos ir su ministerija, ir miškų valdytojais. Dabar net to nebeliko, o tai yra pati blogiausia situacija. Lyg ne savoje šalyje gyventume.
- Jei manytumėte, kad būti prie vieno stalo ir bent jau pradėti kalbėtis, keistis požiūriais, nuomonėmis yra būtina ir neišvengiama, kokį matytumėte savo vaidmenį šiame procese, kas turėtų žengti pirmą žingsnį?
- Mes visada garsiai pasakome apie savo ketinimus, kurie dažniausiai yra susiję su gamybos plėtra. Na, ir kas, kad pasakome, paskelbiame? Medienos apdirbimo pramonė valstybinio miškų sektoriaus yra visiškai ignoruojama. Deja, turiu konstatuoti, kad bendravimo ir bendradarbiavimo atstumas per visus pastaruosius metus tarp sektoriaus dalyvių ne mažėjo, bet didėjo.
Man asmeniškai visa miškų ūkio sistema Nepriklausomybės pradžioje buvo gerokai aiškesnė nei dabar. Žmonės pažįstami, esame nedidelė šalis, bet va, tik pabandoma pasodinti prie vieno stalo miškų ir medienos sektorių atstovus, iškart esi apšaukiamas siekiantis sau naudos ar kitokiais, dar baisiau skambančiais epitetais. Dabar net bendrauti yra bijoma, sunku net bendras miško sodinimo šventes rengti.
- Kaip apibūdintumėte šiandienos medienos perdirbimo sektoriaus situaciją šalyje ir kuom ji bendrąja prasme skiriasi nuo kaimyninių valstybių situacijos?
- Kadangi negalime pasigirti dideliais gamtos resursų ištekliais, miškų ir medienos perdirbmo sektoriai yra labai svarbūs. Tik jie skiriasi kaip diena ir naktis. Medienos perdirbėjai išaugo, sutvirtėjo, investuoja, kuria darbo vietas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ten statomi nauji fabrikai. Medienos perdirbimo sektorius įdarbina 50 tūkst. darbuotojų, su savo dešimtadaliu eksporto apimčių, be naftos produktų, esame tarp lyderių ir gaminame bei išvežame pridėtinės vertės produktus. Sektorius aukštai vertinamas net pagal darbo užmokesčio rodiklius.
O miškų ūkis, turiu galvoje valstybinį miškų sektorių, kaip stovėjo vietoje dvi dešimtis metų, taip ir stovi. Apsikasęs apkasais ieško nebūtų priešų. Nekalba apie bendrą darbą medienos klasterizacijoje. Mumis pasitiki užsienio partneriai, milžiniškos baldų gamybos ir prekybos įmonės. Ar tai galima būtų pasakyti apie miškų ūkį? Tikrai ne.
Miškų ir medienos ūkyje man, kaip investuotojui, svarbiausia, kad visi gerai jaustųsi. Medienos tiekėjai turi gauti konkurencingą kainą už žaliavą ir turėti pasirinkimo galimybę ją parduoti laisva valia. Medienos perdirbėjai lygiai taip pat turėtų turėti daug apsirūpinimo mediena alternatyvų už jiems palankiausią kainą. Gamintojas turi būti konkurencingas, nes mes gyvename ir konkuruojame regionais, o ne tarpusavyje. Ne „Vakarų medienos grupė” konkuruoja su „Vilniaus baldais” arba „SBA”, o su Lenkijos ar Vokietijos gamintojais, kad įgautų baldų prekybos tinklų pasitikėjimą ir užsakymus.
Ką tokiu atveju daro mūsų labai konkurencingi gamintojai? Žaliavas savo gaminiams vežasi iš užsienio ir palieka ten pinigus. Tačiau elementari verslo praktika sako, kad ilgalaikiame laikotarpyje regionas yra konkurencingas tuomet, kada visos gamybos grandinės yra konkurencingos kiekviena atskirai: medienos, chemijos produktų tiekėjai, transporto įmonės vidaus ir tarptautinių pervežimų rinkose, uostai, mes, kaip gamintojai, taip pat inžinieriai, technologai ir kt. Pasikartosiu, kad mes esame labai konkurencingi, bet viena šios grandinės dalis — žaliavos tiekimas, deja, ne.
- Medienos augintojai (miško savininkai, valdytojai) ir perdirbėjai gyvena skirtingais verslo ciklais. Kaip manote, ar įmanoma juos suderinti?
- Aš galiu parduoti produktą tik aršiai konkuruodamas su kitais gamintojais Vakarų rinkose. Tuo pat metu tenka konkuruoti su biokuro vartotojais, nes biokuro naudojimo pajėgumai Lietuvoje iškelti į kosmines aukštumas. Nėra aiškaus ūkio planavimo: mes juk negalime pasirinkti, kada bus šilta žiema, o kada šalta. Vadovaujamasi ne ekonomine logika ir planavimu, bet šūkiais. Juk verslas investavo daug į biokuro ruošos pajėgumus, o urėdijoms staiga numetama prievolė irgi gaminti biokurą. Ateina kelios šiltos žiemos, žaliavos prigaminama tiek, kad nėra kur dėti, kainos krenta, ir taip verslas valstybės „pagalba” pradeda žlugti. Jei šilumos gamintojai aiškiai deklaruotų, kiek jiems reikės žaliavos, medienos pramonė darytų tą patį – tada ir žaliavos tiekėjams būtų aišku, kiek jos reikia pagaminti.
Rinkoje yra chaosas. Teigti galiu tik tai, kad mes „pataikome” su prognozėmis ir planavimu, bet didžioji rinkos dalis ne. Privatūs miškininkai greitai reaguoja į rinkos pokyčius, na, kad ir dėl įvesto papildomo mokesčio žymiai sumažino kirtimų apimtis. Arba jei medienos kaina maža, jie neparduoda. Tuo tarpu valstybinių miškų sistema nereaguoja į nieką – kerta tuomet, kada kainos kritusios ir stabdo kirtimus, kuomet ji didžiausia. Beje, mitas, kad mūsų įmonės išsilaiko tik iš valstybinės medienos tiekimo. Dabar 80 proc. mums reikalingo apvaliosios medienos kiekio atveža ne kas kitas, bet privatūs miško savininkai, jų įmonės. Manau, visi minėtų sektorių dalyviai turime suprasti, jog esame priklausomi vieni nuo kitų. O dabar vietoje to, kad miškų urėdijos dirbtų kartu su privačiais miškininkais stengiantis patenkinti medienos pramonės medienos poreikį, gauname unikaliai įstatyme įtvirtintą valstybės įmonių skaičių. Absurdas, net komentuoti to neišeina.
- Kaip manote, miškų ūkis yra ar turėtų būti labiau aplinkos, žemės ūkio ar ūkio dalis pagal administruojančias ministerijas? O gal, pagal naujausias pasaulines tendencijas, miškai priskiriami prie energetikos?
- Jokio skirtumo iš tikro, kas miškus prižiūri ar administruoja. Svarbu, kad jie tenkintų darnaus miškų ūkio principus ir būtų valdomi ne 42 ponų, bet šiuolaikiniais vadybos metodais: juk valstybiniai miškai yra visų mūsų šalies piliečių nuosavybė, tai – tautos turtas. Ir negalima sakyti, kad nėra valios ar gebėjimų pakeisti įsisenėjusią sistemą. Šilumos ar elektros ūkių pavyzdžiai rodo, kad, kai nori, valstybė pasiekia konkrečių rezultatų ir sprendimai gali būti priimami labai greitai.
- Ar pritartumėte nuomonei, kad šalies valdžia efektingai atstovauja gindama tik valstybinių miškų valdytojų interesus, privatų sektorių, kaip ir medienos pramonę, palikdama nuošaly?
- Man, kaip investuotojui, yra paprasčiau investuoti tikrai didelius pinigus į kaimynines šalis vien dėl to, kad aš pavargau ginčytis. Verslas jau užsitarnavo tokią reputaciją, kad jei pasakė, tai padarė. O valstybinės institucijos, nuo kurių priklauso, kaip valstybinis miškų ūkis dirbs, nedaro nieko, kad jis būtų efektyvus ir partneris verslui. O jis turi būti aiškiai ir suprantamai valdomas, tapti atviros bendruomenės pavyzdžiu. Viena iš priežasčių, kodėl kitose Baltijos šalyse ir Lenkijoje medienos perdirbimo pramonė yra žymiai labiau išsivysčiusi, yra ta, kad pas mus išlikę kolūkių tipo valstybiniai ūkiai, valstybinis miškų ūkis per daug politizuotas.
- Kaip per artimiausius metus turėtų vystytis medienos pramonė ir kokios priežastys galėtų tai nulemti?
- Medienos perdirbėjų versle visa verslo grandinė, nuo galutinio pirkėjo, technologijų, tiekėjų, yra puikiai reglamentuota, aiški, netgi sertifikuota. Bet su žaliavos tiekėjais turime sunkumų, nes nežinome, ar bus užtikrintas žaliavos tiekimas. Tiekimas Lietuvoje yra chaotiškas, ir tai, beje, didžiulis skirtumas nuo kaimyninių šalių. Todėl kalbant apie investicijas mūsų šalyje galima pasakyti, kad kol šis klausimas nebus išspręstas, aš susilaikyčiau kalbėti apie tolimesnius planus įgyvendinti projektus Mažeikiuose ar kitur. Sektoriuje turi būti pastovūs, nusistovėję žaliavos tiekėjai, privatūs ar valstybiniai, nesvarbu, svarbu, kad būtų patikimi vietiniai tiekėjai. Todėl dar kartą galiu pakartoti, kad galimas Mažeikių medienos ir baldų klasterio projektas, jo realizavimas yra atviras visiems – ateikite, kalbėkimės, bandykime jungti pajėgas. Kažkada, prieš dešimt metų, garsiai paskelbiau apie planuojamą atidaryti didžiulį gamybos kompleksą Alytuje. Kur jis atsirado? Baltarusijoje. Kodėl tenai sukūriau 1200 darbo vietų, kas gali atsakyti? Priežastis elementari – nes ten lengviau prognozuojamas žaliavos tiekimas.
Mažeikių klasterio idėja, kurios techninis pajėgumas būtų dar vienas papildomas milijonas kubinių metrų techninės medienos arba malkų, irgi atsirado neatsitiktinai. Miestas yra netoli Latvijos sienos, nepavykus užsitikrinti medienos tiekimo iš vietinių tiekėjų, ji būtų importuojama iš kaimyninės šalies. Todėl reikia kalbėtis ir sutart dėl to, ko reikia iš visų pusių, kad panašius projektus galima būtų sėkmingai įgyvendinti. Per šiuos metus, o nuo žinios paskelbimo praėjo metai, iš valstybės pusės, turiu galvoje prekybos mediena taisyklių keitimą, nepajudėta nė per žingsnį. Arba, kad būčiau išgirdęs, kodėl su mumis nenori kalbėti – net ir to nėra.
Geras pavyzdys galėtų būti pieno sektorius, kur verslas mato nišą veiklai ir valstybės institucijos stengiasi jam padėti kuriant naują koncerną, net europines lėšas tam pritraukia. Kita vertus, net ir prie tam tikrų nežinomybių, chaotiškumo, nesusikalbėjimo, medienos pramonė visą laiką, pamečiui, nuosekliai augo. Gal nuskambės keistai, bet medienos pramonė yra pasmerkta augti, nes toks partneris kaip „Ikea” nuolatos ieško, kas jiems užtikrins pastovų augimą. Ir tokie pirkėjai žiūri į mus kaip į regiono atstovus, ne pavienius tiekėjus.
- Gerai, o kuo dar mes esame pranašesni už kaimynus?
- Istoriškai susiklostė, kad Lietuva turėjo stipriausią ir labiausiai išvystytą baldų pramonę. Nei latviai, nei estai tokių pajėgumų, technologijų ar žmogiškųjų resursų neturėjo ir dabar neturi. Jie koncentruojasi į aukšto technologinio lygio pirminį medienos apdirbimą, kitaip tariant, labai efektyvią ir didelių apimčių lentpjūvystę. Baldai ar jų komponentai yra didesnės pridėtinės vertės gaminiai, sveikesnės ekonomikos požymis. Gamyba vyksta be sustojimų, visą parą. Medienos gaminių apdirbimo technologijos pas mus tiek išvystytos, kad didžiausias gamyklas aptarnauja tik kelios dešimtys darbuotojų. O darbuotojų turim daug, jau minėjau, vadinasi, daug ir gamybinių pajėgumų. Gamyklos išsidėstę rajonuose, kaimo vietovėse, žmonės turi darbo ne tik didžiuosiuose miestuose. Mūsų darbuotojai, staklyno operatoriai dabar yra geri programuotojai, procesų matytojai, kurie geba dirbti aukštųjų technologijų mašinomis, kurie savo ruožtu, paruošiami yra pas mus, Lietuvoje. Mūsų pagaminto gaminio vertė, matuojant kubiniais metrais, yra 750 Eur, ir mes žinome, kad vidutinė apvaliosios medienos kubinio metro kaina yra apie dvidešimt kartų mažesnė.
Norėtųsi, kad tai tęstųsi. Kad visa ar didžioji dalis pas mus išauginamos medienos, galų gale, ir būtų perdirbama pas mus, kad vietos gamintojai turėtų šiokias tokias garantijas dėl žaliavos įsigijimo, o ne beatodairiškai parduodama kokiems vienadieniams pirkėjams iš Azijos, vaikantis tik didžiausios kainos.
- Skandinavijoje medienos pramonės koncernai dažnai tuo pačiu metu yra ir miško valdytojai. Ar ketinate sekti jų pavyzdžiu? Jei ne, kokios tokio matymo priežastys?
Aš noriu neįšaldyti investicijų, mums dažnai prireikia staigios galimybės investuoti, todėl mane, mano įmones labiau traukia kurti, plėtoti gamybos pajėgumus. Su savo darbuotojais, kuriais pasitikiu ir kurie yra labai geri savo srities specialistai, aukščiausios kategorijos inžinieriai, norime kurti gamybos linijas, galutinius medienos produktus, sudėtingus produktus, na, pavyzdžiui, kad ir dalis moduliniams namams iš medienos. Todėl į miškų sklypus neinvestuojame, tegu tai daro savo srities žinovai, o mes koncentruojamės į gamybą.
Mes savo tiekėjus galime motyvuoti tvarkingu atsiskaitymu, medžių sodinimo šventėmis, galvotume perspektyvoje ir apie plantacinių miškų įveisimą net ne mūsų žemėje, kad tik turėtume patikimus žaliavos tiekimo partnerius. Medienos ir miško pramonėje turi būti visą sektorių traukiantys garvežiai. Mes esame garvežys, kuris užsiima gamyba ir kuris nenori pirkti miškų, kaip ir jų privatizuoti. Va, ko norėtume, kad valstybinis miškų ūkis, turintis tam visus reikiamus resursus, plėstų miškų plotus, gal net pradėtų aktyviai supirkinėtų neprižiūrimus privačius miškus ir juos efektyviai naudotų.