Lietuvoje lokio kaulų rasta dar V-I a. pr. Kr. archeologinių paminklų kultūriniuose sluoksniuose. Didėjant gyventojų tankumui ir vystantis gyvulininkystei, lokius imta persekioti kaip plėšrūnus, darančius žalą naminiams gyvuliams. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių jų ėmė mažėti, o galiausiai ir visai išnyko.
Be to, daug meškų išnaikinta dėl miškų kirtimo XVII-XVIII a. XIX a. II-joje pusėje lokių liko tik miškingesnėse vietovėse. Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas nurodo, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m.
Gamtininkas Deividas Makavičius GRYNAS.lt yra teigęs, kad šiandien lokiams Lietuvoje jau nebetinkamos sąlygos gyventi, kadangi per maži miškai. Ir lokių žiemos ramybę drumstų nuolatinis žmonių lankymasis miške, bei motorinių pjūklų gausmas. Taip jis sureagavo į Dzūkijos nacionalinio parko pasiūlymą vėl užveisti lokių.
Aplanko Lietuvą iš svetur
Į Lietuvą rudosios meškos kartais užklysta iš Latvijos ar Baltarusijos. 1967 m. lokys pastebėtas Alytaus, 1968 m. – Varėnos rajonuose, 1975 m. vienas matytas Biržų girioje, o 1982 m. – Ukmergės rajone, 2009 m. - Švenčionėlių medžiotojų būrelis pastebėjo lokio pėdsakus Labanoro girioje.
Tačiau įdomu tai, kad šis gyvūnas nyksta ir Europoje. UNESCO duomenimis, rudoji meška Europos mastu nyksta dėl jų buveinių transformacijų. Medžioklės mąstai lėmė šio gyvūno išnykimą kai kuriose šalyse, todėl regionuose, kur lokių dar gyvenama, šio žinduolio apsauga yra itin rūpinamasi - jų medžioklė yra draudžiama, gamtosaugininkai taip pat prižiūri jų buveines poravimosi metu pavasarį, bei žiemos miego metu, kuomet rudosios meškos atsiveda palikuonių.
Kaip GRYNAS.lt teigė mokslininkai, gali būti, kad šių gyvūnų pasaulyje vis labiau mažės. Kaip su tuo kovoti? Pirmas dalykas - reikia stabdyti brakonieriavimą. Sibire gyvenančių meškų skaičių labiausiai praretina brakonieriai.
Lokių aktyvumas skiriasi
Lietuvos Aleksandro Stulginskio universiteto surinkta informacija rodo, kad lokių aktyvumas priklauso nuo metų laiko ir gyvenamosios aplinkos. Ruošdamiesi žiemos miegui arba tik iš jo pabudę, maisto ieško ir dienomis, bet vasarą, kai maisto daug, ypač aktyvūs naktį. Žiemą, ypač šaltesnėse klimato juostose, kur yra mažiau maisto, lokiai nagais išsikasa urvus ir juose užsnūsta. Tai nėra tikras žiemos miegas, nes kūno temperatūra nukrenta vos 4-5 laipsniais. Iš tokio miego rudieji lokiai gali lengvai pabusti. Miegant patelės netenka iki 40 % svorio, o patinai iki 22%. Lokiai dažnai juda nerangiai ir lėtai, bet prireikus gali bėgti 50 km/h greičiu. Jie taip pat geri plaukikai, nevengiantys vandens. Maži lokiukai gali lengvai įlipti į medžius.
Lokiai nėra bendruomeniški gyvūnai, patelę apvaisinę patinai ją palieka vieną auginti mažus lokiukus. Rudieji lokiai neturi aiškiai apibrėžtų teritorijų, o esant gausiems maisto ištekliams taikiai sugyvena su kitais individais toje pačioje teritorijoje. Šių teritorijų dydžiai priklauso nuo įvairių faktorių: gyvūno amžiaus, lyties, sveikatos, aplinkos topografijos bei maisto kiekio. Rudieji lokiai laisvėje išgyvena iki 30, o nelaisvėje – iki 47 metų.
GRYNAS jau rašė, kad pradinis rudųjų lokių paplitimas buvo daug didesnis. Jie gyveno dideliuose Šiaurės Amerikos plotuose nuo šiaurinės Meksikos iki Hadsono įlankos. Europoje lokių būta visame žemyne, Azijoje – šiaurinėje jos dalyje, Sibire ir Himalajuose. Afrikoje lokiai gyveno Atlaso kalnuose.
Lokiai buvo medžiojami ir ilgainiui jie išnyko Afrikoje, vakarinėje Europoje, Šiaurės Amerikos ir Azijos dalyse. Pasaulinė lokių populiacija yra nuo 185 000 iki 200 000 individų.