Melsvių (Hosta L.) istorija nėra tokia sena, kaip daugelio kitų gėlių. Kaip kultūrinis augalas pirmiausia paplito Japonijoje. Šioje šalyje vadinta Giboshi vardu, ir rašytiniuose šaltiniuose buvo minima XI-XII a., kur nurodoma jos karališka vertė. Kai kurios rūšys natūraliai auga Kinijoje, Korėjoje. Gentyje yra apie 40 rūšių ir per 1000 hibridų.
Į Europą melsvės pateko iš Kinijos 1784 metais. Pirmiausia išplito Prancūzijoje, vėliau Anglijoje, Švedijoje, Olandijoje ir Vokietijoje. Tai buvo labai vertinga sodų ir parkų gėlė. 1790 m. ši gentis pavadinta Hosta vardu įžymaus austrų gydytojo ir botaniko garbei.
Lietuvoje melsvės auginamos nuo seno. Jos aptinkamos soduose, miestų gėlynuose, kapinėse. Šiuo metu labiausiai paplitusios rūšys: Hosta albo-marginata, H. crispula, H. elata, H. fortunei, H. lancifolia, H. sieboldiana, H. undulata, H. ventricosa.
Melsvės - šakniastiebiniai augalai. Didžiausia jų vertybė - įvairių formų, raštų, dydžių lapija. Tai vienos iš dekoratyviausių daugiamečių gėlių. Jomis galima užsodinti didelius masyvus miestų ir miestelių parkuose, derinant su dekoratyviniais krūmais ir medeliais.
Visos melsvės geriau auga pusiau pavėsyje, išskyrus gyslotąją melsvę (H. plantaginea) ir jos hibridus, kuriai saulėta vieta būtina. Pagal kero dydį melsvės skirstomos į miniatiūrines (kero skersmuo 5-10cm), smulkias (20-40cm) vidutines (40-60cm), stambias (60-90 cm) ir labai stambias (90-150 cm ir daugiau).
Melsvės - nelepūs ir nereiklūs augalai. Joms tinka įvairūs dirvožemiai. Optimalus pH 6,0-6,5, tačiau gali augti ir rūgštesnėse dirvose (pH 5,5-7,5). Dirvos rūgštingumas reguliuojamas samaninėmis durpėmis, dolomitmilčiais.
Vienoje vietoje melsvės gali augti 20-30 metų, išlaikydamos puikų kero habitą, puošnią lapiją. Todėl dirva joms turi būti tinkamai paruošta, giliai įdirbta, puri. Dirvožemio derlingumas gali būti gerinamas gerai perpuvusiu mėšlu (ypač arklių), kompostu (labai tinka pievagrybių). Sunkių dirvų struktūra gerinama žvyru, smėliu arba pjuvenomis.
Pavasarį melsvės tręšiamos organinėmis trąšomis: kompostu ar perpuvusiu mėšlu, o vegetacijos metu - mineralinėmis trąšomis. Tręšiamos rugpjūčio mėn. viduryje. Paskutinį kartą rekomenduotina 6 savaites iki pirmų šalnų. Šalnos greičiau pakanda azotinėmis trąšomis patręštus plotus.Geriausiai tręšti nedideliais įvairių trąšų kiekiais.
Melsvės dauginamos kero dalijimu. Tai labiausiai paplitęs dauginimo būdas Galima dauginti bet kuriuo vegetacijos metu, tačiau tinkamiausias laikas yra ankstyvas pavasaris, kai intensyvus melsvių augimas dar neprasidėjęs. Labai svarbu, kad vandens pakaktų nors porą pirmųjų mėnesių po sodinimo.
Naujai pasodintus augalus būtina mulčiuoti lapų kompostu, pjuvenomis, medžių žieve ar net šienu. Tai padeda apsaugoti juos nuo žiemos šalčių. Kadangi šie augalai atželia vėliau, ankstyvosios pavasario šalnos jiems nepakenkia. Apšaldytus pirmuosius lapelius greitai uždengia beaugantys kiti. Vidurdienio karščiai paprastai pakenkia šlapiems lapams, todėl tokiu metu jų laistyti negalima.
Priežiūra nesudėtinga. Kero dekoratyvumui išsaugoti patartina iškarpyti žiedynstiebius. Virusinėmis ligomis sergantys augalai iškasami ir sunaikinami. Didelis melsvių priešas šliužai ir sraigės, ypač drėgną pavasarį.
Melsvės puikiai auga ir vazonuose - konteineriuose, ypač jei laukuose gausu įvairių šliužų ir sliekų. Pasodinus augalus į vazonus - konteinerius šie kenkėjai paprastai nebeužlipa vazono sienelėmis.
Melsves galima sukomponuoti ant terasų, bet ne saulės atokaitoje, nes per įkaitusį vazoną perkaista šaknys ir susiraukšlėja lapai. Todėl karštomis dienomis vazonus reikėtų pernešti į pavėsį. Sodindami pasirinkime kuo didesnį vazoną, nes melsvių šaknynas gana didelis ir reikia iškart gerų sąlygų, kad augalas būtų gražus visą sezoną.
Tekstą parengė „Augalų centro" specialistai