Miesto varnų gudrybės, apie kurias dar nežinojote

Pilkoji varna - paukštis, savo gyvenimą glaudžiai siejantis su žmogumi. Dabar sakoma, kad ji yra žmogaus buitinės kultūros (arba - nekultūros) rodiklis. Tačiau dažnai varnoms mūsų maistas nereikalingas - joms reikia tik kaimynystės. Vis dėlto net ir būdami visai greta jų, varnų mes beveik nepažįstame, nežinome visų jų galimybių ir išmonės.

Kad varną pažįstame nepakankamai gerai, atskleidžia toks paprastas klausimas: kokios ji spalvos? Kadangi daug kas varną tapoatina su kovu, dažnai sakoma, kad ji yra juoda. Iš tikro varna pilkos spalvos, tik jos galva ir dalis kaklo, sparnai bei uodega juodi. Toks paukštis tikrai gražus, o jam skrendant šis grožis atsiskleidžia dar labiau.

Ilgus amžius gyvendama šalia žmogaus, varna tapo labai „civilizuota“, išradinga ir gudri. Laukiniam gyvūnui tokių epitetų gal ir nereikėtų suteikti, tačiau varnai jie labai tinka. Paklausite - kodėl?

Varnos

FOTO: S.Paltanavičiaus nuotr.

Nekalbėsime apie varnos įgimtus dalykus - paukštis to nesirenka ir nesimoko. Tačiau varnos jau seniai „suprato“ daugelį žmogaus gyvenimo dalykų ir jais išradingai naudojasi. Ilgus amžius persekiotos ir naikintos varnos visada jaučia „šūvio atstumą“ - kaime, kur galima medžioti, jos einantį ar mašina važiuojantį žmogų prisileidžia maždaug per 50 metrų. Šalyse, kur jos nepatyrė tokio persekiojimo, varnos yra daug patiklesnės. Beje, ir mūsų miestuose jos yra labai saugios, tad kartais žmogų prisileidžia visai arti. Ypač tą, kuris užimtas savo reikalais ir „negaudo varnų“.

Didžiausia paslaptis - lizdo vieta

Savotiškas paukščių gudrumo ir savisaugos fenomenas - savo lizdo paslapties saugojimas. Tiesa, tai būdinga visiems varniniams, tačiau pilkoji varna tą daro ypatingai. Kaimo sodyboje, kurios sodo medyje susuko lizdą, varnos yra nematomos. Čia jos nešmėžuoja, nenusileidžia į kiemą, nevaikštinėja darže ir niekada nesusigundo perekšlės vedžiojamais viščiukais ar ančiukais, nors iš kaimyno kiemo juos būtinai nugvelbia. Tiesa, kai jaunikliai palieka lizdą ir išsiskraido kas sau, tada tokio įžado nebelieka.

Varna jau seniai išmoko atidaryti žmogaus saugyklas, kaimuose supranta, kas gali būti ant tvoros pakabintame maiše ir žino, ar verta jį prakapoti, o mieste be baimės strakteli pro atvirą automobilio langą vidun ir ten padaro savo tvarką. Šie paukščiai jau seniai jos suprato, kokio kietumo yra asfaltas ar šaligatvio grindinys, ir kaulus, moliuskus ir net graikinius riešutus sudaužo mesdamos juos žemyn iš aukšto. Jų išradingumas kartais toks įkyrus, kad žmogui tenka keisti net savo technologijas ir įrangą.

Varna

FOTO: S.Paltanavičiaus nuotr.

Varnos jau seniai išmoko atidaryti atliekų konteinerius, atkabinti durų kablius, o pavasarį savaip mėgaujasi lesdamos bites. Kol vėsu, apsiskraidžiusios bitės darbuojasi savo avilyje, bet dar niekur iš jo nelekia. Pažįstamas bitininkas pasakojo stebėjęs tokį varnų „žaidimą“:  atsitūpusios prie avilio landos, pabeldžia snapu, o kai sunerimę bitės išnyra laukan, jas stveria snapu, suspaudžia ir nuryja. Po žiemos toks maistas yra savaip skanus. Ne mažiau unikalus varnų gebėjimas atimti kaulą iš šuns ar kolonijoje perinčių garnių kiaušinių grobimas.

Lizde tupintis garnys jokiu būdu nepaliks savo dėties, jeigu aplink sukiojasi varnos. Tačiau štai viena jų straksi artyn. Palauk, tuoj aš tave - garnys stojasi ir snapu kerta varnai. Jis net nepastebi, kad kitas paukštis to tik ir telaukė - stvėrė kiaušinį ir nuskrido. Dar pora tokių įkyrios varnos „pabaidymų“, ir garnys atsitūpęs atranda, kad po juo nėra nė vieno kiaušinio.

Spąstų baimė ir iš žmonių išmoktas įprotis

Kartais galima pagalvoti, kad taip visokiais techniniais žmogaus išradimais besidominti varna be vargo paklius į spąstus. Šito iš jos nesulauksite! Bet kokie spąstai ar nepažįstamas įrenginys varnai yra įtartinas, tikimybė, kad varna į juos paklius yra labai maža. Ji visada įtariai apžiūri bet kokį žmogaus padėtą jauką. Kartais taip ir nesupranti - rastą kritusį ar mašinos nudaužtą gyvūnėlį jos lesa lyg niekur nieko, tačiau žmogaus pasiūlytą jauką visada tyrinėja iš tolo, atsargiai kapteli snapu, atšoka. Gal tai mes kažką darome ne taip, nes nepažįstame varnų?

Kalbant apie pilkąją varną, negaliu neprisiminti vieno seno nuotykio, regėto vėlų rudenį Nidoje. Po nakties visa veja prie namo buvo suknista, sujaukta šernų, tad viena varna čia rado gerą vietą paslėpti savo turtą - kažkur surastą duonos kriaukšlę. Atvertusi velėną, ji padėjo duoną ir ją užklojo velėna. Po to į žolę nusivalė snapą ir nuplasnojo marių link. Vos jai nutolus, iš pašalės plastelėjo kita varna, atvertė velėną, stvėrė kriaukšlę ir spruko priešingon pusėn. Vargu ar toks bruožas būdingas paukščiui - gal to jos išmoko iš žmonių, ilgai juos stebėdamos?