Iki šiol daug dešimtmečių mūsų miestai ir gyvenvietės apželdinamos, švelniai tariant, ydingai. Medžiai, krūmai sodinami galvojant apie želdinių naudą aplinkos estetikai ir žmonių sveikatai, deja, mažai atsižvelgiant į pačių augalų gerovę ir sveikatą. Tai nepadeda ir mūsų aplinkos kokybei. Prieš penketą metų būrelio gamtos, aplinkos mokslų, kraštovaizdžio inžinerijos ir panašių profesijų specialistų įkurtas Lietuvos arboristikos centras ėmėsi diegti kitokią mūsų miestiškosios aplinkos ir augalijos integravimo filosofiją bei praktiką. Tačiau pakeisti senus stereotipus ir rutiną – ilgo darbo ir pastangų reikalaujantis uždavinys.
Labai naudinga buvo Lietuvos arboristikos centro kartu su partneriais dar prieš vidurvasarį surengta diskusija Vilniaus m. savivaldybėje: susitikę gamtos, geografijos mokslų atstovai, kraštovaizdžio formavimo, želdininkystės specialistai, miesto administracijos želdinių priežiūros pareigūnai, visuomenės aktyvistai aptarė miestų žaliojo apdaro kokybės teorinius, praktinius, teisinius klausimus, aktualius ne tik Vilniui. Apie ką buvo diskutuota?
Miesto medžiai skursta
Medžiai nėra prisitaikę gyventi miesto aplinkoje, ne savoje gamtinėje ekosistemoje, kurioje darnios sinergetinės sąveikos sąlygomis tarpsta didelė organizmų įvairovė. Mieste medžiams, žalumai trūksta erdvės, ir jos lieka vis mažiau: miesto žemė brangi, ji pirmiausia atiduodama pastatams, grindiniui, asfaltui, automobiliams. Skursta medžiai, augantys jiems paliktuose grindinio langeliuose, šaknys negauna pakankamai drėgmės, maisto medžiagų, oro. Užtat gauna pernelyg daug druskos, kuria žiemą gatvėse tirpdomas sniegas; lajoms tarp pastatų sienų, laidų, stulpų maža erdvės išsiskleisti, kad medis pakankamai įkvėptų bent to nešvaraus miesto oro – jos apgenimos, dažnai tiesiog brutaliai apkapojamos. Tenka matyti po tokios operacijos paliktą beveik pliką stuobrį, iš kurio leidžiamos stresinės atžalos, nebūdingos jo prigimtinei formai. Pasak arboristų, medis, kurio biologinis amžius siektų šimtmetį ir daugiau, mieste išsekęs ir apniktas ligų nunyksta per 40–50 metų, ir dėl to 90 proc. kaltas žmogus.
Teisinė bazė atsirado neseniai
Lietuva 2002 m. viena pirmųjų ratifikavo Europos kraštovaizdžio konvenciją, o ji rimtai įpareigoja. Palaikyti, formuoti, išsaugoti sveiką urbanistinę aplinką – tai labai svarbi kraštovaizdžio politikos kryptis. Kadangi želdynai yra neatskiriama miestų, gyvenamųjų vietovių kraštovaizdžio dalis, natūralu, kad 2007 m. buvo priimtas Lietuvos želdynų įstatymas. Iki tol nebuvo panašaus dokumento, įtvirtinančio sisteminį požiūrį į šią sritį, tik fragmentiškos nuorodos kituose įstatymuose. 2008–2009 m. atsirado teisės aktai, aptariantys praktinį to įstatymo nuostatų įgyvendinimą: Vyriausybės nutarimas, aplinkos, susisiekimo, žemės ūkio ministrų, Statistikos departamento direktoriaus įsakymai – iš viso bene dvidešimt aktų įvairiais klausimais, vėliau taisyti, papildyti. Taigi dabar lyg ir neturėtų kartotis klaidos, kokių buvo pridaryta ankstesniais dešimtmečiais, pavyzdžiui, miestuose prisodinta uosialapių klevų, kurie dabar išplitę gamtoje, užgožę paupius ir oficialiai pripažinti invazine, naikintina rūšimi.
Europoje tradicijos įvairios
Įvairiose ES šalyse miestų, gyvenviečių želdynų reikalai reglamentuojami skirtingai, daug kur jie paliekami vietos valdžios kompetencijai. Antai Belgijos Valonijos vietovių tvarkymosi kodekse tik nurodyta, kad be leidimo nukirsti medį ar kitaip keisti želdynų vaizdą draudžiama, o ką leisti ar neleisti – sprendžia komuna. Kirsti medį leidžiama tik rudenį ir žiemą, pažeidėjams gresia bauda: už medį iki 250 Eur, už krūmą 25 Eur. Čekijoje taip pat šiais klausimais vietos valdžia savarankiška, tik Gamtos ir kraštovaizdžio apsaugos įstatymas įpareigoja nustatyti ypač vertingus medžius ir garantuoti jų apsaugą. Panašiai ir Jungtinėje Karalystėje. Čia nėra atskiro teisės akto, skirto želdynų apsaugai. Yra miesto ir kaimo vietovių planavimo įstatymas ir vietos valdžiai skirtos rekomendacijos dėl viešųjų erdvių bei žaliosios infrastruktūros planavimo.
Išskirtini du esminiai miestų planavimo politikos dalykai: miestą turi juosti „žaliasis žiedas“, kuriame neleidžiama plėstis urbanistinėms struktūroms, galima tik žemdirbystės, miškininkystės veikla ir rekreacija. Gyvenviečių viduje užstatymo tankis ribojamas; gyvenviečių planuose vietos valdžios, bendruomenės ar kad ir vieno piliečio iniciatyva kuri nors teritorija gali būti pripažinta žaliąja erdve, vadinasi, neužstatoma.
Vokietijoje įstatymas suformuluoja tik pagrindinius gamtos apsaugos ir kraštovaizdžio valdymo principus, o konkrečiai teisės aktais reglamentuoti šią sritį įpareigojama federalinių žemių valdžia ir vietos savivalda. Statybos kodeksas reikalauja žemės naudojimo planuose numatyti apželdinimą, taip pat išsaugoti esamus želdynus ir vandens telkinius. Kita vertus, vykdant statybos darbus privalomi esamų medžių apsaugos reikalavimai aiškiai nurodyti valstybės standartuose.
Teisės aktai – dar ne viskas
Lietuvos teisės aktuose apibrėžta želdynų klasifikacija ir normos. Pavyzdžiui, vadinamųjų atskirųjų rekreacinių želdynų (miesto parkų, skverų, taip pat esančių gyvenamųjų rajonų ir mažesnių kvartalų viduje) bendro ploto vienam didelio miesto gyventojui turi tekti ne mažiau nei 25 kv. m (plg.: Berlyne norma – 90 kv. m), priklausomųjų želdynų (žaliuojančių gyvenamiesiems ar visuomeninės paskirties pastatams priskirtose teritorijose) turi būti tam tikra ploto dalis: vaikų darželiuose – 60 proc. sklypo, mokyklose – 50 proc., gydymo įstaigose – 45–35 proc., prekybos įstaigose – 15 proc. ir kt. Kaip laikomasi tų normų?
Yra ir tokių pavyzdžių: Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, neseniai pastatytas naujas prekybos centras išnuomotoje valstybės žemėje; kadastre užfiksuoti 29 čia esantys saugotini medžiai, bet baigus statybas, įrengus kelius, plotus automobiliams statyti neliko nė vieno žalio medžio.
Negana priežiūros – reikia globos
Pagal 2008 m. patvirtintas taisykles, gatvių bei skverų medžių ir krūmų priežiūra apima laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Numatytas ir dirvos plovimas pavasarį susikaupusiai druskai pašalinti, ir dulkių bei kitų apnašų plovimas nuo lajų 2–4 kartus per vegetacijos laikotarpį. Ar daug kur galima pamatyti taip puoselėjamus medžius?
Nurodytos medžių genėjimo taisyklės nėra tobulos, o vietomis tiesiog žiaurios mūsų žaliesiems draugams. Pavyzdžiui, kalbama apie lajos pažeminimą – viršūnės nupjovimą 1,5–2 m, jeigu ji trukdo laidams; apie figūrinį formuojamąjį genėjimą suteikiant lajai taisyklingą geometrinę formą, kai sunaikinto stiebo tęsinyje išauga visomis kryptimis išsikraipiusios šakos. Arboristų požiūriu, tokiais atvejais geriau medį išvis pašalinti, užuot žalojus ir bjaurojus. Medžio genėjimo tikslas gali būti pašalinti nudžiūvusias šakas, sumažinti lajos asimetriją, išlyginti nukrypusį svorio centrą ir pan. Vaizdžiai tariant, tik „pataisyti šukuoseną“.
Taisyklės negarantuoja patikimo medžių išsaugojimo vykdant statybos darbus. Rekomenduojama aptverti medį statybvietėje aptvaru ne arčiau kaip 0,5 m nuo kamieno, (plg.: minėtasis vokiečių standartas nurodo 1,5 m atstumą ne nuo kamieno, o nuo lajos krašto projekcijos). Jeigu kasti tranšėjas galima 3 m atstumu nuo bet kokio medžio kamieno, vadinasi, šaknys greičiausiai bus pažeistos. O statybvietėse galima pamatyti nesilaikant nė tokio atstumo, medžiai čia būna ir kitaip žalojami. Žinoma, inspektoriai nesužiūrės visų statybų, todėl teisingai keliama mintis, kad stebėti ir rūpintis savo aplinkos apsauga turėtų aktyviau vietos bendruomenė.
Žaliųjų vertybių apsauga
Įstatymas įpareigoja saugoti dendrologiškai, ekologiškai, estetiškai vertingus, kultūros paveldui ir kraštovaizdžiui reikšmingus želdinius, augančius ir privačioje žemėje; nustatyti kriterijai, pagal kuriuos želdiniai pripažįstami saugotinais. Tokie medžiai ar krūmai gali būti šalinami tik su savivaldybės leidimu, esant pakankamam pagrindui, pavyzdžiui, yra blogos būklės, kelia pavojų aplinkai, sudaro kliūčių įgyvendinant projektus ir pan. Čia neišvengiama klaidų dėl nežinojimo ar aplaidumo. Antai Vilniuje rekonstruojant Žvejų gatvę iškirsta visa alėja senų medžių. Nukirtus paaiškėjo, kad daug jų buvo visai sveiki, specialistai pripažįsta, kad dalis jų galėjo toliau žaliuoti.
Nevienodas ir gyventojų požiūris į saugotinus medžius. Vilniaus savivaldybės administracija gauna daug prašymų leisti nukirsti privačioje valdoje esančius įspūdingus medžius įvairiausiais pretekstais: esą užstoja šviesą, barsto lapus, kenkia namui, patogu į antrą aukštą įlipti vagiui ir pan. Tai primena, kad visuomenės švietimas, sąmoningumo kėlimas yra aktualus uždavinys. Apie tai, kad visuomenė turėtų dalyvauti su specialistais ir valdžios atstovais planuojant aplinkos formavimą bei priimant sprendimus, kalbama ir Europos kraštovaizdžio konvencijoje.
Reikia taisyti pačią sistemą
Miesto želdynų tvarkymas, rūpinimasis medžiais – nuolatinis darbas, reikalaujantis žinių ir atsidavimo, nes gyvoji aplinka nuolat kinta. O rezultatai ir Vilniuje, ir kituose mūsų miestuose prasti, pakanka pasidairyti vaikštant gatvėmis. Dėl to neišeina kaltinti vien savivaldybės darbuotojų: ne jie tuos darbus dirba, o per konkursus samdomos privačios įmonės. Deja, Viešųjų pirkimų įstatymo prioritetas – pigiausia pasiūlyta paslaugų kaina, o tai dažniausiai reiškia prasčiausią paslaugų kokybę. Nevalia sudaryti sutarčių ilgesniems metams – tas irgi svarbu tvarkant, ugdant želdynus. Darbas su želdiniais reikalauja specialios kvalifikacijos - ir gana aukštos.
Lietuvos arboristikos centras – Europos arboristikos tarybos, asocijuotas Tarptautinės arboristikos draugijos narys – yra sudaręs programą, skirtą rengti Lietuvoje specialistams pagal ES sistemą: arboristus-inžinierius vadovaujamosioms funkcijoms, arboristus-technikus praktiniam darbui. Atrodo, perspektyva įgyvendinti tą planą reali, tad ateityje galima tikėtis gerų permainų.