Miega, nes trūksta maisto
Galvodami apie žinduolius, kurie žiemą užmiega žiemos įmygiu, žmonės dažniausiai prisimena gražuolį lokį. Šis gyvūnas, atšalus orams, miega irštvoje, kurią įsirengia nuošalioje vietoje po žagarais, išvirtusio medžio šaknimis ar kitoje saugioje vietoje. Miego metu patelės netenka iki 40 proc. svorio, o patinai iki 22 proc. Rudieji lokiai gali miegoti net 7 mėnesius.
Tačiau tai nėra tikras žiemos įmygis, nes kūno temperatūra nukrenta vos 4–5 laipsniais. Iš tokio miego rudieji lokiai gali lengvai pabusti.
Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Žinduolių ekologijos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas Rimvydas Juškaitis pasakoja, kad žiemos įmygis būdingas įvairioms žinduolių grupėms. Bet geriausias tikruoju žiemos įmygiu miegančių gyvūnų pavyzdys yra miegapelės.
„Žiemos miegu miega labai įvairių grupių žinduoliai. Tai šikšnosparniai, iš graužikų – miegapelės, vabzdžiaėdžių – ežiai, stambesnių gyvūnų pavyzdžiai galėtų būti barsukai, meškos, usūriniai šunys, nors jų įmygis ne toks gilus“, – vardija R. Juškaitis.
Anot mokslininko, pagrindinė priežastis, kodėl kai kurie žinduoliai užmiega žiemos miegu, yra maisto trūkumas šaltuoju metų laiku. Pavyzdžiui, šikšnosparniai minta vabzdžiais, o atėjus žiemai jie pasislepia, tad dalis šikšnosparnių išskrenda į šiltesnius kraštus, o kita dalis pasilieka Lietuvoje ir tiesiog įminga žiemos įmygiu. Dėl tokių pačių priežasčių žiemos įmygis būdingas ir didžiosioms miegapelėms, geriausiam žiemos miegu užmiegančių gyvūnų pavyzdžiui.
„Miegapelės minta vaisiais, uogomis, sėklomis, o tokio maisto žiemą nėra. Todėl miegapelės, kaip ir kiti žinduoliai, kurie miega žiemos miegu, rudenį sukaupia riebalų atsargas savo kūne ir žiemą pramiega naudodami tas riebalų atsargas“, – pasakoja R. Juškaitis.
Kai kurios miegapelės jau miega
Miegoti žiemos miegu didžiosios miegapelės įprastai nueina rugsėjo mėnesį. Tačiau, kaip pasakoja žinduolių specialistas R. Juškaitis, miegoti pirmiausia įsitaiso didžiųjų miegapelių patinėliai, o jaunikliai įmigti neskuba.
„Riebalų atsargas savo kūne didžioji miegapelė, ypač patinėliai, sukaupė jau rugsėjo pirmoje pusėje ir jau nuėjo miegoti. Vasarą gimę jaunikliai dar nespėjo prikaupti atsargų, tai kol kas dar yra aktyvūs, maitinasi ir riebėja. Iki spalio mėnesio galo nueis ir jie miegoti. Priklausomai nuo to, kiek riebalų atsargų jau prikaupė“, – aiškina mokslininkas.
Palyginus su kitomis žiemos miegu miegančiomis gyvūnų rūšimis, didžioji miegapelė yra tikra miegalė, pramiega 7-8 mėnesius ir keltis ji neskuba.
„Didžiosios miegapelės atsibunda labai vėlai. Kol kas net nėra paaiškinimo, kodėl taip vėlai: gegužės gale – birželio pradžioje, kai jau būna viskas sužaliavę. Kitos miegapelių rūšys, pavyzdžiui, lazdyninė miegapelė, gerokai anksčiau nubunda, balandžio viduryje – gegužės pradžioje. Paprastai atsibunda anksčiau patinėliai, nes jiems reikia užsiimti teritorija. Taip pat anksčiau atsibunda jaunikliai, kurie būna išnaudoję riebalų atsargas“, – pasakoja specialistas.
Pasikeičia kūno temperatūra
Gyvūnų žiemos įmygis apgaubtas paslaptimis. R. Juškaitis sako, kad žiemos įmygio nereikėtų painioti su paprastu nakties miegu. Anot jo, pagrindinis jų skirtumas yra gyvūno kūno temperatūros pokyčiai.
„Žiemos įmygis nuo paprasto miego skiriasi tuo, kad miegant žiemos miegu gyvūno kūno temperatūra nukrenta praktiškai netoli 0°C. Geriausia, kai aplinkos temperatūra yra artima 0°C ir yra pastovi, tada ir miegančių gyvūnų kūno temperatūra yra apie nulį. Palyginimui, įprastai didžiųjų miegapelių kūno temperatūra būna apie 38 laipsnius. Įmigus labai sulėtėja širdies plakimas, kvėpavimas“, – pasakoja žinduolių specialistas.
Mokslininkas tęsia, kad gyvūnas, kuris miega žiemos miegu, jautriai reaguoja į aplinkos temperatūros pasikeitimus. Jei aplinkos temperatūra nukrenta žemiau nulio, pavyzdžiui, miegančios didžiosios miegapelės kūno temperatūra pakyla, ir miegapelė tada nesušąla.
Miegapelės, pasak R. Juškaičio, taip pat jautriai reaguoja į pakilusią aplinkos temperatūrą, ir šiltos žiemos nėra palankios miegapelių žiemojimui.
„Jeigu paims miegančią miegapelę žmogus į rankas, jos temperatūra pakils ir ji pabus. Atsibudimui ji sunaudoja daug energijos. Šikšnosparniams labai kenkia trikdymas, kai jie miega žiemos įmygiu“, – priduria žinduolių specialistas.
Įsirausia į žemę
Vietos, kur gyvūnai miega žiemos įmygiu, skirtingos. Pavyzdžiui, lazdyninės miegapelės miega žiemojimo lizduose, suneštuose žemės paviršiuje po lapų ar samanų sluoksniu, o didžiosios miegapelės, kaip pasakoja žinduolių specialistas R. Juškaitis, miega įsiraususios į žemę be jokio lizdo.
„Didžiosios miegapelės gyvena miškuose ir ten įsirausia į žemę maždaug nuo 30 cm iki pusės metro, tai žmogus nelabai gali sutrukdyti jų miego“, – pabrėžia pašnekovas. Tačiau būna atvejų, kai didžiosios miegapelės žiemoja šalia miško esančių pastatų rūsiuose ir žmonės jas randa.
Dėl to, kad didžiosios miegapelės miega įsiraususios į žemę, žiemą fiksuojamas mažesnis jų mirtingumas: plėšrūnai neturi galimybės pasiekti įsirausiusių miegapelių.
„Vienas iš pagrindinių jų priešų yra pelėdos, dar kiaunės. Žiemą jas išrausti gali nebent šernai, bet tokių atvejų žinoma nedaug. Moksliniai tyrimai parodė, kad didžiųjų miegapelių mirtingumas žiemą yra mažesnis nei vasarą“, – pabrėžia mokslininkas.
GRYNAS.lt primena, kad Nuo 1936 m. iki 1990 m. nebuvo jokių patikimų duomenų, kad didžiosios miegapelės dar gyvena Lietuvoje. Specialių miegapelių paplitimo Lietuvoje tyrimų, vykdytų 1990–1998 m., metu buvo išaiškintos 9 didžiųjų miegapelių radavietės.
Šiuo metu didžiosios miegapelės Lietuvoje aptinkamos tik 13 – oje vietų, daugiausiai prie Nemuno ir Neries upių bei į jas įtekančių upelių slėniuose: Rumšiškių, Kleboniškio, Subartonių miškuose, Strošiūnų ir Punios šiluose, Uciekos apylinkėse, Neries regioniniame parke (6 vietos, dvi iš jų aptiktos šį rudenį)) ir Rambyno regioniniame parke. Didžiųjų miegapelių gausumas ir buveinių užimamas plotas visoje Lietuvoje nėra žinomas. Rumšiškių miške nustatyta, kad didžiosios miegapelės populiacijos tankumas 2012–2014 m. buvo nedidelis: 0,8–2,0 ind./ha pavasarį ir 1,2–4,8 ind./ha rudenį.
Pagrindinės sąlygos didžiosioms miegapelėms išgyventi ir veistis yra tinkamos buveinės, kuriose yra slėptuvių ir maisto. Anot mokslininko R. Juškaičio, šiems graužikams tinkamiausios slėptuvės yra medžių drevės, o maitinasi jos gilėmis, riešutais ir uogomis, todėl reikia, kad, jų buveinėse būtų ir lazdynų trakas.
„Miegapelėms reikia drevėtų medžių, jos gyvena drevėse. Geriausia būtų senų ąžuolų drevės. Taip pat maisto – gilių, lazdyno riešutų. Pastarieji ypač reikalingi, kad jos galėtų sukaupti riebalų atsargas žiemos įmygiui (jos miega 7-8 mėnesius)“, – pabrėžia pašnekovas.