Dievų ir dievybių buveinė
Upės pavadinimas neatsiejamas nuo mitologijos ir religijos. „Gangos“ vardu ji pavadinta pagerbiant induistų deivę Gangą. Tikima, kad upė - tai jos įsikūnijimas ir buveinė. Ganga saugo žmones nuo bado, sausros, nevaisingumo ir kitų nelaimių.
Ant Gangos krantų vyksta ir viena didžiausių pasaulyje religinių švenčių - Kumbhamela (Puodynės šventė). Tris mėnesius trunkančio renginio metu tūkstančiai tikinčiųjų skuba prie Gangos apvalyti sielą ir kūną, nuplauti savo nuodėmes. Čia susirenkantis būrys iš tiesų margas: piligrimai, įvairūs maldininkai, vyrai ir moterys, vaikai ir suaugę.
Kas tris metus vykstančių ceremonijų metų Gangoje nusimaudo daugiau nei 40 milijonų žmonių. Žmonės atsiveža antklodes ir virtuvės rakandus, sukuriamos laikinos stovyklos. Nusimaudę žmonės neskuba namo. Bendraujama, gaminamas valgis, klausomasi guru išminties. Tikslų šventės dalyvių skaičių nustatyti labai sunku - prie gausaus induistų būrio kartais prisideda ir turistai.
Renginiai ne veltui vadinami „Puodynės švente“. Apsivalymo apeigos susijusios su nemirtingumo gėrimo puodynės, vadinamos „Kumbha“ mitu. Induistai tiki, kad dievų ir demonų kovos metu stebuklingojo gėrimo lašai nukrito į keturias vietas: Prajage, Haridvare, Nasike ir Užaine. Būtent čia, šiose keturiose šventavietėse įsikūrusiose prie Gango, ir vyksta apsiplovimo ceremonijos.
Mirties pabučiavimas
Pagal induistų papročius, Ganga - tai savotiškas tiltas į kitą gyvenimą. Atvykti numirti prie šios upės, būti sudegintam ir atiduotam į vandenų prieglobstį - didelė garbė ir kiekvieno induisto svajonė. Tikriausiai todėl nieko nestebina ištisą parą Gangos pakrantėje rūkstantys laužai.
Tiesa, deginant mirusiuosius dažnai susiduriama su rimta problema - malkų trūkumu. Tai reiškia, kad kremacija vykdoma ne iki galo, o kartais išvis neįvykdoma. Dažniausiai iki galo sudeginami šventikai, vaikai, nėščiosios. Skurdesni žmonės kartais mylimų žmonių kūnus į upę įmeta tiesiog įvynioję į audeklą. Norinčiųjų išsimaudyti dažnai laukia ne tik blogas kvapas, bakterijos bet ir žmonių kūno dalys ar kaulai. Upės slėniuose kiekvienais metais kremuojama daugiau nei 30 tūkstančių palaikų.
Taršos lygį upėje didina ne tik religinės apeigos bet ir žmonių įpročiai. Čia plaunami vystyklai, pilamos šiukšlės ar net purvinas vanduo, ekskrementai. Upės apylinkėse sparčiai auga gamyklų skaičius, plečiasi pramonė. Beveik visos atliekos iš fabrikų ir cechų taip pat išteka ne kur kitur, bet į šventosios upės vandenis. Kiekvieną dieną į upę išplaunama daugiau nei 280 milijonų litrų nuotekų.
Koliforminių bakterijų kiekis daugelyje upės vietų gerokai viršija leistinas normas. Tarša skatina choleros, hepatito, vidurių šiltinės, dizenterijos plitimą. Indijoje šios ligos kiekvienais metais tampa daugiau nei trečdalio mirčių priežastimi.
Siekiant sustabdyti pražūti sėjančią taršą, Indijos vadovybė ėmėsi „Gangos veiksmų plano“ („Ganga action plan“) vykdymo. Įrengtos vandens valymo stotys, gyventojai informuojami apie neigiamą vandens poveikį organizmui. Tiesa, kol kas rezultatai nedžiugina. Žmonės ir atvykėliai iš kitų kraštų neskuba keisti savo požiūrio ir nepaiso rekomendacijų.
Vietiniai tiki, kad Gangos vanduo turi gydomųjų galių. Čia prausiamasi, vykdomos plaukimo pamokos, skalbiama, geriama, todėl užkirsti kelią ligoms labai sunku.
Ekologija taršos spąstuose
Nors sunku patikėti, Gangos upėje galima išvysti ne tik šimtus žmonių, bet ir gyvūnų. 140 rūšių žuvys, 90 rūšių amfibijos, ir gausybė buveinių, kur peri niekur kitur neužtinkami paukščiai.
Čia veisiasi ir retieji Gangos upės delfinai, krokodilai ir gėlavandeniai rykliai, vadinamieji „Glyphis gangeticus“. Ne daug žinant apie Gangą, būtų galima pamanyti, kad ši vieta - tikras ekologijos rojus.
Deja, realybė kiek kitokia. Į upės vandenį patenkančios atliekos ir teršalai kenkia ne tik žmonėms, bet ir čia gyvenantiems gyvūnams, augalijai. Dėl aktyvaus žmonių kišimosi ir jų vykdomos ūkinės veiklos, miškų kirtimo, pakito Gangos ir jos drėkinamų slėnių flora ir fauna.
Nerimą aplinkosaugininkams kelia sparčiai senkantis ir teršiamas Gangos vanduo. Nors dabar dar galima aptikti vietų, kur vanduo kiek švaresnis ir tinkamas vartojimui, jų sparčiai mažėja. Pastebimas kai kurių upės atkarpų sausėjimas. Vietos, kurios ankščiau siekė 60 metrų gylį, dabar išsekusios iki 10 metrų. Kuo toliau, tuo garsiau kalbama apie vandens nepritekliaus grėsmę.
Nemažai problemų kelia ir klimato atšilimas. Tirpstant netoliese esančių kalnų šlaitų sniegui ir ledui gali atsirasti potvynių ir purvo nuošliaužų galimybė. Stichinių nelaimių atvej nukentėtų tūkstančiai žmonių ir gyvūnų. Norint užkirsti kelią ekologinėms katastrofoms ir išsaugoti unikaliąją Gango upę, būtina aktyviai vykdyti šviečiamąją veiklą.