Mokslininkas apie tai, kokių staigmenų gali pateikti gamta

Kasdieniai pasakojimai apie žmonių poveikį gamtai kartais sukelia įspūdį apie priešingo efekto - gamtos poveikio - silpnumą. Įpratome skaityti, kaip dėl taršos keičiasi klimatas, nyksta rūšys, menksta vandens ištekliai. Šabloniška, reklamine propaganda dvelkianti gamtosauginė informacija dažnai apsiriboja itin supaprastinto įvaizdžio apie žalingą mūsų veiklą pateikimu. Dažnas net ima įsivaizduoti, kad natūraliems prisitaikymo procesams galutinai išsibalansavus, vyksmas visuomenės ir aplinkos sandūroje tapo vienakrypčiu: žmonės vandališkai puola, o gamta, negalėdama apsiginti, traukiasi. Ir reikia pripažinti: grubiai apibendrinus, tai – tikra tiesa.

Anksčiau visus vandens reikalus reguliavo Dievai

Bet nederėtų pamiršti, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Besitraukdama nuo mūsų neigiamos įtakos, aplinka linkusi dar ir aršiai gintis. Vandenys – būtent ta natūraliosios sistemos dalis, kuri ypač dažnai parodo savo galybę. Ir priverčia trauktis jau mus.

Gal senovėje buvo lengviau. Žmonių santykius su vandeniu reguliavo už tai atsakingi dievai ir šventieji. Vieni jų tvarkė lietaus ir potvynių reikalus, kiti padėdavo keliaujantiems vandeniu ar nuo jo nukentėjusiems. Į juos buvo galima kreiptis tiek prašant trūkstamo vandens, tiek kenčiant nuo jo pertekliaus sukeltų bėdų. Dažno iš jų galia vėliau pamiršta ar nuvertinta, bet vandens (ar jo nebuvimo) sukeltos nelaimės nesibaigė. Net šiandien, kai daug ką galime apskaičiuoti ir numatyti, kai daugelio gamtinių reiškinių prognozių tikslumas nuolat auga, negalime būti tikri, kad vienąsyk neatsidursime padėtyje kai belieka kreiptis tik į aukštesniosios būties atstovus.

Lietuvoje sergėtoju nuo vandens stichijos tradiciškai laikytas šv. Jonas Nepomukas. Tikima, kad prie tiltų, brąstų, prieplaukų, o kartais tiesiog pakrantėse rymantys jo atvaizdai turi padėti įveikti upes ir apsaugoti įsikūrusius prie vandens. Visgi, šio kankinio vardą paminėjau labiau norėdamas priminti ne apie jį, o apie vandens galybę. Koplytstulpių su Jono Nepomuko skulptūromis paupiuose vis mažiau, bet dėl vandens kylančių rūpesčių neapmenko. Maža to, pastaraisiais metais dažniau susiduriame su nebūdingu mūsų vandenų elgesiu.

Labiau bijom potvynių nei sausrų

Daugumos vandens sukeliamų problemų priežastis mūsų kraštuose – vandens perteklius. Todėl nenuostabu, kad būtent potvynių čia visuomet baimintasi labiau nei sausrų. Bet laikraščių ir interneto portalų pranešimų antraštėse kaskart vis lengviau aptikti ir tokių grėmingai skambančių frazių: Nemunas baigia išsekti, žemdirbiai skaičiuoja sausros nuostolius, Suvalkijoje išdžiūvo šuliniai... Kas tai? Ar dykumos taip priartėjo prie Lietuvos, kad jau juntame jų alsavimą? O gal Nemuną patvenkusi Baltarusija „grobia“ mūsų vandenį? Arba esame paprasčiausiai pamiršę, kad panašios bėdos dažnokai mus persekiodavo ir ankstesniais laikais?

Ir taip, ir ne. Statistika išties liudija aktyvią upių ir ežerų reakciją į globalius pokyčius. Beje, žodis „globalūs“ labiausiai tinka šių pokyčių įvardyjimui. Dažnai sunku atskirti, kokias permainas nulėmė besikeičiantis klimatas, o ką paveikė mūsų vykdoma aktyvi vandens sistemų eksploatacija. Juolab, kad dauguma bendrųjų aplinkos pokyčių taip pat suintensyvėjo būtent dėl žmonių veiklos.

Kaita vyksta visose sferose, visuose regionuose. Globali kaita globalioje terpėje. Lietuvos vandens objektuose stebimi pokyčiai tėra tik jų gebėjimo dinamiškai prisiderinti prie sistemos atspindys. O tai, kad sugebama reaguoti į bendrąją kaitą, rodo vandens sferos gyvybingumą. Bet kodėl gi tada taip dažnai jaudinamasi dėl ekstremalių vandens lygių ar užterštumo rodiklių? Rodos turėtume tik džiaugtis, kad sistema sugeba susidoroti su permainomis.

Gilinantis į šiuos klausimus, atlikta daugybė tyrimų ir parašyta ne viena išsami mokslinė studija. Apibendrinti jų rezultatus keliais žodžiais vargu ar įmanoma, bet faktus visuomet išraiškingiausiai patvirtina skaičiai. Beveik visi jie liudija tą patį: per kelis paskutinius dešimtmečius Lietuvoje labai pakito sezoninis drėgmės pasiskirstymas ir vandens balanso elementų tarpusavio santykis. 

Išsireiškus kiek dažniau vartojamais žodžiais, galima būtų pasakyti taip: žiemomis sniegą po truputį pradeda keisti lietus, o vasaromis vietoje įprasto ramaus ir drungno lietučio vis dažnesnės trumpos, bet itin gausios liūtys. Regis, vėlgi nebūtų ko jaudintis – nešaltos besniegės žiemos kelia mažiau rūpesčių šilumininkams, kelininkams ir kiemsargiams, o šiltuoju metu neužsitęsiantis lietus leidžia ilgiau džiaugtis saule. Bet statistiniai rodikliai dažniau atspindi neigiamus šių pokyčių padarinius.

Pirmiausia, pastarųjų keliasdešimties metų laikotarpiu pagausėjo neįprastu metu (žiemą, vasarą, rudenį) vykstančių potvynių skaičius. Dažnai jie tampa net galingesniais už tradicinius pavasario potvynius. Tiesa, apie 60 % stichinėmis reikšmėmis pasižyminčių potvynių pas mus vis dar sukelia pavasarinis sniego tirpsmas. Bet prisiminkime – anksčiau žodis potvynis daugeliui Lietuvoje asociavosi tik su pavasariu... Žiemos ir vasaros potvyniai itin grėsmingi dar ir todėl, kad juos sunku prognozuoti. Reti reiškiniai – visada sunkiau nuspėjami (ir tai galioja ne tik politologams aptarinėjant Hitlerio ar Putino elgesį): dauguma prognozės metodikų pritaikytos standartinėms pavasario potvynio situacijoms, be to, liūčių sukelti poplūdžiai kyla žymiai staigiau. 

Pavasarį potvynių bus vis mažiau

Keičiasi ir galimų potvynių vietos. Vilniaus ir Kauno gyventojai seniai nebematė vandens miesto centre ar greta jo esančiuose rajonuose, nors dar prieš 50 metų ši problema buvo tokia dažna, kad jai buvo ruošiamasi kone kiekvienais metais. Dabar prie Nemuno panašios situacijos būdingos tik deltos regionui, o Neries vandens lygis grėsmingai pakyla nebent žemupyje susidarius ledo sangrūdoms. Kita vertus, su keblumais vis dažniau susiduria mažų (ir seniau potvyniais negrąsinusių) upių pakrančių gyventojai.

Reti, trumpi ir gausūs vasaros lietūs sukelia ir kitokių bėdų: nespėjantis susigerti vanduo ne tik išprovokuoja poplūdžių formavimąsi, bet ir tinkamai nesudrėkina dirvos. Tad nors per sezoną iškrintantis kritulių kiekis pernelyg nepasikeitė, daržus tenka laistyti vis dažniau. O ateityje gal teks pagalvoti ir apie drėkinimo sistemų įrengimą. Be to, liūčių metu žemę pasiekiančio vandens gausa (kartais per kelias valandas viršijanti viso mėnesio normą) suplaka augalus ir nuplauna derlingąjį dirvos paviršiaus sluoksnį. Kritulių pobūdžio kaita veikia net ir gilesniuose požemio sluoksniuose slūgsančius vandenis.

Jei anksčiau gruntinio vandens atsargos pasipildydavo tik pavasarį ir rudenį, šiandien šis procesas vyksta beveik visus metus. Tai turi ir teigiamą (gausėja požeminio vandens ištekliai), ir neigiamą (į gruntinį vandenį, ypač vasarą, prasiskverbia daugiau teršalų: laukų tręšimo produktų, nuo kelių sklindančių taršalų) poveikį. Manoma, kad ateityje panašūs procesai išryškės dar labiau. Daugelis ilgalaikių vandens balanso prognozių numato, kad vis rečiau susidarant stabiliai ir pakankamai storai sniego dangai, XXI a. pabaigoje nemaža dalis Lietuvos upių patvins dar rudenį ir išlaikys aukštą vandens lygį per visą žiemą. Taigi, tikėtina, kad ateityje žodžiai potvynis ir pavasaris beveik nebus susiję (kažkas panašaus į nežymų potvynį ar potvynio ir poplūdžio mišinį vyks ištisai nuo lapkričio iki balandžio).

Ar tikrai „anksčiau taip nebūdavo“?

Visa tai – gamtos reakcija į pernelyg staigius pokyčius. Ta aršioji jos gynyba nuo mūsų poveikio. Aplinkos kova su juo labai primena užkrėsto organizmo atsaką virusui. Tik jei mums susirgus pakinta kūno temperatūra ar sutrinka tam tikrų organų veikla, šiuo atveju pirmiausia persiskirsto planetos šilumos ir vandens ištekliai. Išsiderinus įprasto veiksmo schemai, padažnėja ekstremalių reiškinių tikimybė: dulksną keičia pliaupiantis lietus, poplūdžiai kyla upėse, kuriose jų niekas nėra matęs, o laukų ir pievų vaizdai sausrų metu ima priminti pusdykumes. Ekstremaliai karšta ir sausa vasaros antroji pusė Lietuvoje daugeliui tapo beveik įprastu reiškiniu. Kelias dienas ar net ilgiau užsitęsiančių liūčių sukeltus poplūdžius pamatė net niekada to neregėję Dzūkijos paupių gyventojai. Visgi būdingais tokių reiškinių dar nesame linkę laikyti, ką patvirtina kaskart juos lydinti frazė „anksčiau taip nebūdavo“. Bet ar tikrai?

Klausimas, vėlgi, retorinis. Žinoma, kad beveik visi didieji Nemuno ir Neries potvyniai įvyko nuo XIX a. pradžios iki šeštojo XX a. dešimtmečio pabaigos (apie ankstesnius laikus spręsti gana sunku: senosiose kronikose aprašomus įvykius dažnai gaubia sunkiai praskleidžiamas slėpinių šydas, o reguliarūs hidrologiniai matavimai mūsų krašte pradėti tik 1811 m.). Ypač grėsmingai didžiųjų Lietuvos upių vandens lygis buvo pakilęs 1811, 1829, 1931, 1946, 1951 ir 1958 m. Potvynių metu vaga pratekančio vandens kiekis nuo to laiko kiek sumažėjo ir trumpesnėse upėse. Bet laikas bėgo, o kartu keitėsi ir vanduo, ir žmonės. Naujos kartos ne tik neatsimena tolimos senovės įvykių. Skiriasi pati pakrančių gyventojų būtis ir buitis: jiems nebeaktualu, kad pakilęs vanduo neleis pravažiuoti brąsta ar laiku nušienauti pievų.

Aukšti tiltai ir krantinės nebetrukdo vaikščioti palei upes ar kirsti jas norimose vietose bet kuriuo metu. Daugumai žmonių gamtos kalendorius (ilgą laiką leidęs sėkmingai suvokti aplinkos reiškinių eiliškumą bei svarbą) tapo ne tik nereikšmingas, bet ir beveik nežinomas. Prisipažinkime, juk daugelis mūsų vargu ar bepasakytų kada pradeda kurkti varlės ar grįžta gervės. Kiek geriau panašių įvykių sanklodą išmano nebent ūkininkai, žvejai ir medžiotojai. Nuo gamtos labiau nutolusiems tokie klausimai dažniau asocijuojasi su tautosaka, o ne su nūdienos tikrove. Bet... juk būtent šie požymiai leisdavo nuspėti ar bent jau įsidėmėti ir daugelį su vandeniu susijusių procesų.

Privertėme gamtą susipainioti

Ankstesnių įvykių užmarštį kartais skatina ir žiniasklaida. Po kiekvienos audros, liūties, ilgesnės sausros ar nelaukto polaidžio dienraščiuose sumirga žodžiais baisus, neregėtas, galingiausias, mirtinas pagardintos antraštės. Stebėtis čia nėra ko. Rėksmingas pateikimas – tipinė medijų formato dalis, leidžianti sudominti skaitytojus, klausytojus ar žiūrovus kasdieniais faktais, kurie praslystų pro akis, jei nebūtų specialiai akcentuojami. Bet nuolatinė tokio pobūdžio informacijos pasiūla padeda suponuoti jau minėtą išankstinę nuostatą „anksčiau taip nebūdavo“ (ir dargi nuolat ją stiprina).

Atmintis... Kokia ji trumpa. Gal ji tokia, nes mes patys save raginame neprisiminti? Neprisiminti tų dalykų, kurie nebesvarbūs, kurie trukdo susikaupti ir apdoroti pernelyg gausų informacijos srautą. O gal viskas pernelyg greitai keičiasi. Mes privertėme gamtą taikytis prie mūsų įnorių. Kartais netyčia, visai apie tai nepagalvodami, kartais – dirbtinai paskubindami. Ji prisitaikė: aplenkė savo kalendorių, supainiojo skirtinguose jo lapuose aprašomų įvykių eiliškumą ir sutrikdė jų seką. Bet svarbiausia, kad mes, patys nemenkai prisidėję prie šių aplinkos pokyčių, atsilikome ir nebespėjame jų sekti. Dažnai nebesiorientuojame, kas po ko turi vykti, nebesuprantame reiškinių priežastingumo. Galbūt todėl, kad stinga stabilių atskaitos taškų. Kažkokių priminimo ženklų, į kuriuos pažvelgus būtų galima suvokti, kad stovi prie ištvinusio ežero vėlyvą pavasarį ar prie išdžiūvusio upelio rugpjūtį. Kad žinotum: jei šito medžio dar neapsėmė, galima laukti ir aukštesnio vandens, o jei potvynis pasiekė viršutinę krantinės briauną – turbūt greitai baigsis.

Gal kartais tam užtektų ir į vandenį žvelgiančios šv. Jono Nepomuko statulėlės. Probėgšmais įvertintum jo žvilgsnio ilgį, tą santykinį atstumą tarp akių ir vandens, ir nusiramintum. Nurimtum pats, nurimtų vanduo. Nusiramintų keliaujantys palei vandenį. Prisimintų, kad vanduo neprarado savo galių. Ir kad vandens nemalonių galima išvengti tik jas suprantant.