Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Gintautas Vaitonis, tyrinėjantis vėžius, aiškina, kad visos mūsų vandenyse gyvenančios rūšys žiemą praleidžia nevienodai. Aborigeniniai, dabar jau į Raudonosios knygos rūšių sąrašus įrašyti plačiažnypliai vėžiai, žiemoja pakrantėse, paprastai iki 6–10 m metrų gylio, slepiasi išraustuose urveliuose ar natūraliose slėptuvėse po akmenimis, nuvirtusiais medžiais ir beveik nesimaitina.
Patelės ant pilvinių kojelių nešioja dar spalio - lapkričio mėnesiais apvaisintus ikrelius. Jie vystytis pradės tik pavasarį ir bus kartu iki birželio vidurio. Siauražnypliai vėžiai, daugelio mūsų manymu, – vietiniai, nors iš tikro maždaug prieš 150 metų paplitę Lietuvos vandenyse iš Baltarusijos ir Latvijos, gyvena kiek kitaip: dauguma ikrelius saugančių patelių slepiasi dugno šlaituose esančiose natūraliose slėptuvėse, tuo tarpu dalis patinų ir neapvaisintų patelių išlieka gana aktyvūs beveik visą žiemą, juos galima sutikti klajojančius vandens telkinių gelmėje.
Invaziniai rainuotieji vėžiai savo biologija demonstruoja ekologinio agresyvumo pavyzdžius: susiporavusios patelės ikrelius išleis tik pavasarį, kai aplinkos sąlygos bus palankios, taigi – žiemą jų nepraras. Be to, ši rūšis poruojasi didžiąją metų dalį. Žiemą rainuotieji vėžiai yra pakankamai aktyvūs, juos klajojančius galima rasti ir didesniame nei 50 metrų gylyje. Žymėtųjų vėžių, dar vienos invazinės rūšies, žiemojimas Lietuvos vandenyse ištirtas nepilnai, tačiau jie nėra labai aktyvūs, daug kuo panašūs į vietinius plačiažnyplius vėžius.