Tuščiavidurį, permatomą cilindro (vamzdžio) formos kūną sudaro tūkstančiai mažyčių, vos kelių milimetrų dydžio, individų, kurie vadinami zuidais (angl. – zooid). Šie traukia vandenį į pirosomos vidų – taip gyvis minta vandenyje esančiu planktonu. Kiekvienas zuidas su kolonija suaugęs jungiamuoju audiniu. Visi individai sudaro vieną vamzdišką pirosomos struktūrą.
Pirosomos yra chordinių tipo, gaubtagyvių potipio organizmai, kartais vadinami ir „jūros švirkšlėmis“ (angl. – sea squirt). Jos dažniau plaukioja ne pakrantėse, o atokiau nuo krantų. Todėl retai matomos – dažniausiai šiuos gigantiškus gyvūnus sutinka ir stebi nardytojai. Ilgo vamzdžio formos kūno pabaigoje – smaili uodega, o pradžioje – kiaurymė, kuri gali būti ir 2 metrų skersmens.
Nepaisant šiurpaus dydžio, šie gyviai yra itin švelnios paviršiaus tekstūros. Kažkada vienas šalia pirosomos plaukiojęs naras šį sutvėrimą dėl jo švelnumo yra apibūdinęs kaip plunksnuotąjį smauglį.
Vieną tokį egzempliorių „Eaglehawk Dive Centre“ narui Maiklui Baronui (Michael Baron) pasisekė nufilmuoti netoli Tasmanijos kyšulio (Tasmanija, Australija). Jo pasakojimu, tai yra viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kur prie kranto atplaukia įvairiausių rūšių „želatininio okeano planktono“.
M. Baronui taip pat pavyko nufilmuoti ir salpas (angl. – salp), kurios yra panašios į pirosomas. Bene esminis skirtumas – salpos viduje esantys individai yra gerokai didesni už pirosomose gyvuojančius zuidus.
„Salpų koloniją sudaro individų grandinės, – pasakojama „Eaglehawk Dive Centre“ tinklalapyje. – Salpos gali sudaryti labai tankius guotus ir yra svarbus okeaninio maisto šaltinis žuvims.“
