Pateikiame voverės auginimo istoriją, kuri yra aprašyta portale nebrisius.lt:
Dirbu vaikų darželyje Lazdynuose. Su vaikais daug laiko praleidžiame kieme ir turime unikalią galimybę stebėti voveraites. Jos labai drąsios ir bėgioja kartais tarp žaidžiančių vaikų. Vieną šaltą, dar snieguotą balandžio rytą su vaikais žaidėme aikštelėje ir pastebėjome, kad voverytė mama nešasi mažylį. Paprašiau vaikučių nusiraminti ir tyliai stebėti, kas bus toliau.
Tyliai skaičiavome voveriukus pernešamus į kitą inkilą. Voverė mama atsivedė voveriukus inkilėlyje, o kai jie paaugo, ji perkraustė juos į kitą ,,būstą“. Skaičiavome, kad penki voveriukai jau pernešti, kai staiga vienas iškrito iš aukštai medyje įkelto inkilėlio. Jis krito atsitrenkdamas į visas šakas, kurios tik pasitaikė. Mamytei mažylis iškrito, nes ji labai jau skubėjo sukišti per mažą inkilėlio landą. Visi garsiai aiktelėjo ir pribėgo pažiūrėti. Voveriukas cypė ir raitėsi, jis dar buvo aklas. Nukrito jis ant apledėjusios sniego pusnies.
Visi atsitraukėme ir stebėjome, ką darys voverė. O ji toliau nešė kitus likusius du mažylius. Tada pradėjo ieškoti nukritusio, kažkodėl tik bėgiojo aplink ir neėmė. Po kurio laiko padėjau mažylį ant lauke buvusios pagalvėlės. Grįžome su vaikais į grupę, bet per langą stebėjome, kas vyksta kieme. Po geros valandos mažylis dar vis buvo nepaimtas, o varnos jau suko ratus aplinkui. Paėmiau voveriuką parnešiau į šilumą ir nuvažiavome į veterinarijos kliniką. Žinoma, ten pasakė, kad jei jau pradėsime mes maitinti, tai į laisvę paleisti nebegalėsime. O nutarus auginti, bus nemažai rūpesčių: maitinti kas tris valandas, nepermaitinti, turi būti nuolat šilta ir t. t.
Neišsigandome. Reikėjo išrinkti vardą, kadangi iškrito iš kaštono, tai ir pavadinau Kaštone. Pradžioje voverytė keliavo visur su manimi, rankinėje kailiniame maišelyje ant karšto vandens pūslės. Šalia buvo mišinuko milteliai ir švirkštas. Po dviejų parų mažylė atsimerkė ir užuodusi pieną garsiai cypdavo. Greitai racioną papildė ir džiūvėsėlis mirkytas piene. Pradžioje apgyvendinome Kaštonę pintame krepšyje, kurį laiką buvo ramu, o kai vieną dieną ji iš ten išlindo ir pasislėpė, supratome, jog laikas galvoti apie rimtus, erdvius namus. Vyrai įrengė didelį narvą – voljerą su šakomis ir kelmais ir Kaštonė jame apsigyveno.
Savaitgaliais, kai ramūs ilgi rytai, lepiname mes ją, išleidžiame po namus palakstyti. Pradžioje mes kaip kokie raganiai su vovere ant peties po namus vaikščiodavome, o kai išdrąsėjo, pamėgo nuo karnizo žemyn šokinėti, aplink žmogų kaip aplink medį lakstyti ir šiaip visokius šposus krėsti.
Maitinasi, manau, irgi puikiai – įvairūs riešutai, vaisiai, uogos, grybai. Labai mėgsta pasivogti sausainius, o saldumynų juk negalima, todėl turime būti atidūs. Smagu kartu pusryčiauti ir dalintis varškės sūriu ir grūdėtos duonytės kąsneliu. Aplaksto visus ir patikrina, kas ką valgo.
Voverytė labai norinti bendrauti, labai žiūri į akis ir „kiuksi“. Intonacijos įvairios ir jau žinome, kada katė išgąsdino, kada šiaip koks neramumas.
Taip jau trečius metus mielas gyvūnėlis mums teikia džiugias akimirkas, o mes stengiamės ja kuo geriau rūpintis.
Apie projektą nebrisius.lt: VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų, gatvės ar išgelbėtais kitais būdais, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimasi, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių.