Pirmasis žingsnis – tai pilkojo vilko (lot. Canis lupus) būdingos gyvenamosios vietos paieška. Vilkų populiacijos laikosi pelkėtose ir miškingesnėse teritorijose. Toks pasirinkimas užtikrina saugumą vilkų gaujai. Vilkų gaujoje griežtos taisyklės, nes vadovauja dominuojanti pora, ir tik ši gali susilaukti palikuonių.
Vilkai gali sėkmingai daugintis ir aplinkoje, kurią pakoregavo žmogus. Jie prisitaiko prie įvairių sąlygų.
Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti tik žiemą ir neviršijant nustatyto limito (2013-2014 m. sezonui jis siekė 20 individų). Vasaros pabaigoje vilkai, mokydami medžioti jauniklius, neretai užpuola netoli miškų laikomus gyvulius, prie sodybų lakstančius ar pririštus šunis. Man teko girdėti staugiant vilkus ir matyti po jauniklių mokymų paskerstus veršiukus. Gyvenu Rokiškio rajone, netoli Notigalės telmologinio draustinio. Kol nebuvo leista medžioti vilkų – 2011 ir 2012 metais – buvo pastebimi jų išpuoliai prieš netoli gyvenamųjų namų besiganančius veršiukus. 2011 ir 2012 metais po vieną veršiuką buvo papjauta tiesioj ūkininkams po gyvenamųjų namų langais.
Atrodo, paprasta pamatyti vilką? NE...
Nors domiuosi gamta ir studijuoju gamtos mokslus, vilką natūralioje gamtoje mačiau tik du kartus.
Vilkai reikšmingi tuo, kad yra miško sanitarai. Ko gero, visiems tai teko girdėti. Jie medžioja nukaršusius silpnus gyvūnus.
Gaujoje vadovaujančiai porai kiti negali priešintis, turi rodyti nuolankumą prisilenkdami prie žemės ar griūdami ir virsdami ant nugaros.
Vilkos sudėjimas yra tvirtas. Stambus kaklas, visas kūnas ilgokas ir tvirtas, ilgos kojos, trikampio formos ausys. Patinai turi karčius kaklo srityje. Uodega visada nuleista ir tiesi, tai didžiausias bruožas skiriantis vilką ir šunį. Tačiau net jei ir pamatėte padarą, su nuleista uodega ir panašų į vilką, įsitikinkite, ar tai nėra laika ar haskis. O pagal pėdsakus kartais sunku atskirti, ar tai buvo vilkas ar vokiečių aviganis.
O kaip aš sekiojau vilko pėdsakais?
Tai teko daryti Aleksandro Stulginskio universiteto Miško žvėrių praktikos metu netoli Ežerėlio miestelio esančiame durpyne. Rasti pėdsakai sužavėjo. Tai buvo pirmieji realybėje pamatyti pėdsakai.
Taip einant per pelkę visai netyčia pamatėme įspaustą pėdsaką. Vieningai nusprendėme, kad jį paliko pilkasis vilkas.
Dar truputi pašmirinėjus aukštapelkėje buvo matyti keletas neaiškių pėdsakų, bet vilkas greičiausiai kur nors jau buvo nurūkęs arba iš šalies stebėjo mus.
Peršasi išvada, kad vilką pamatyti sunku, bet įmanoma, tik tereikia nenuleisti rankų ir nesibodėti klampių pelkių.
O gal jau yra mačiusių vilką? Gal pavyko nufotografuoti patį gyvūną ar jo pėdsakus?
Pasidalinkite su visais savo patirtimi siųsdami savo istoriją GRYNAS.lt redakcijai el. paštu grynas@grynas.lt