Meistras sakalininkas Rodney’is Stottsas: „Anksčiau sakydavau, kad perėjau nuo „paukščiukų vartymo“ prie paukščių skraidinimo, nes žargoniškai prekyba dideliais kiekiais kokaino vadinama „paukščiukų vartymu“. Taigi, dabar paukščius jau skraidinu, bandau tam tikra prasme kompensuoti tai, ką sugrioviau savo gyvenime“.
Savo memuarų knygoje „Bird Brother“ (liet. Paukščio brolis) šis 51-erių metų amžiaus meistras teigia, kad pakeisti savo gyvenimą jam padėjo „gydomoji laukinės gamtos galia“. Būdamas apie dvidešimties ir gyvendamas viename prasčiausių Vašingtono rajonų. R. Stottsas į ateitį daug vilčių nedėjo. Jo tėvas buvo nužudytas, motina buvo priklausoma nuo kreko, o daugelis jo draugų mirė per susišaudymus. Jaunuolis manė, kad netrukus ir pats žus arba atsidurs kalėjime. Tačiau 1992 m. vykdyta Holivudo režisieriaus ir gamtosaugos aktyvisto Bobo Nixono iniciatyva išvalyti smarkiai užterštą Anakostijos upę pakeitė vaikino gyvenimą.
B. Nixonas pagalbininkais pasisamdė devynis jaunuolius iš netoliese įsikūrusios valstybinių būstų bendruomenės. Tarp jų buvo ir R. Stottsas. Kelerius metus šis narkotikų pardavėjas dienas leido braidydamas po purviną upės vandenį ir iš jo rinkdamas šiukšles – nuo senų padangų ir plastikinių maišelių iki išmestų baldų. Jis taip pat mokėsi apie plėšriuosius paukščius, nes vienas iš grupės tikslų buvo atkurti dėl aplinkos taršos išstumtas paukščių populiacijas.
R. Stottsas kartu su kitais komandos draugais padėjo į Vašingtoną sugrąžinti baltagalvius jūrinius erelius. Ilgainiui vaikinas pastebėjo, kad jį labiau traukia rūpintis paukščiais, o ne prekiauti narkotikais.
B. Nixonas prisimena, kad buvo abejojančių jo sprendimu gamtosaugos projektui pasisamdyti jaunuolius iš blogiausios reputacijos rajonų, tačiau R. Stottso istorija įrodė, kad tikrai buvo verta.
Aplinkosaugos organizacijos „Earth Conservation Corps“ įkūrėjas Bobas Nixonas: „Kai dalyvavau gamtosaugos judėjime, kai kuriems savo draugams pasakiau, kad noriu nuvykti į tuos rajonus ir įdarbinti jų gyventojus. O jie sakė: „Ko ten važiuosi? Kažin, ar valstybinių būstų gyventojai labai domisi gamta. Jie tiesiog bando išgyventi.“ Tuomet jiems atsakiau, kad dar pasižiūrėsim. Daugeliui žmonių tai buvo puiki pamoka, nes šių jaunų vyrų ir moterų talentas bei atsidavimas pastaruosius 30 metų buvo stulbinantys. Jie neabejotinai įkvėpė judėjimą, kuris išvalė Anakostijos upę.“
Tačiau R. Stottsui nusprendus tapti meistru sakalininku, lengva nebuvo. Jis turėjo išlaikyti valstybinį egzaminą ir susirasti rėmėją, kuris išmokytų jį sakalų dresavimo subtilybių: sporto etikos; kaip paukščius atpažinti, pagauti ir jais rūpintis, kaip vėliau juos paleistį į laisvę. Daugelis potencialių rėmėjų į vaikiną nežiūrėjo rimtai.
Meistras sakalininkas Rodney’is Stottsas: „Jie man pasiūlydavo tapti sakalininku, aš sutikdavau, o tada pasigirsdavo juokas ir pašaipos, nes toks dalykas kaip juodaodis sakalininkas anuomet buvo neįsivaizduojamas. Nesupratau, kas jiems pasirodė juokinga, bet juoką jiems tikrai kėliau. Norėdamas pradėti treniruotis paskambinau tokiam vyrukui. Šis pasakė, kad mano balsas skamba kaip juodaodžio. Kai patvirtinau, kad tikrai esu juodaodis, jis pareiškė, kad juodieji paukščius ne skraidina, o valgo. „O čia ne kokie viščukai, čia ereliai ir vanagai“, – kalbėjo jis. Tad užtruko daug laiko, kol radau sau rėmėją.“
Galiausiai jam pavyko susirasti rėmėją, o praėjusių metų birželį vyras pelnė meistro sakalininko vardą. Praėjus trisdešimčiai metų nuo jų pirmojo susitikimo, R. Stottsas ir B. Nixonas savo žinias dabar perduoda ateities kartoms ir tikisi, kad jaunuoliai susidomės gamtos stebuklais.
Meistras sakalininkas Rodney’is Stottsas: „Visiems sakau nueiti prie upelio ir dešimt minučių prie jo pasėdėti, pasiklausyti vandens. Išjungti telefoną ir tiesiog pasėdėti. Tuomet pastebėti, koks jausmas apima nueinant, besiklausant paukščių giesmių. Pasiilgau to jausmo. Juk žinote tą seną priežodį – „sustok ir pasimėgauk rožių aromatu“. Tad iš tikrųjų sustokite ir iš tikrųjų užuoskite jų kvapą.“