Kad mus pasiektų pietiniuose kraštuose gyvenantys skėriai, reikėtų labai karštos vasaros ir ypatingos jų pačių gausos, galbūt – palankių vėjų. Galime nuraminti – tai ne skėrys, o tikrasis mūsų gamtos senbuvis – žaliasis žiogas.
Kaip jis užkopė į aštuntą aukštą? O jam nereikėjo kopti, nes žiogai puikiai skrenda. Kai kada pakilęs žiogas, palankaus vėjo nešamas, pakyla ir į 100 m aukštį. Žinoma, taip jis gali nuskristi ne vieną kilometrą. Jei pakeliui pasitaiko medžių, jis tupiasi ant jų viršūnių. O aštuntas namo aukštas yra aukšto medžio viršūnės lygyje.
Tačiau ore žiogui gresia daugiau pavojų nei tarp žolių. Skrisdami jie nebūna labai vikrūs, todėl daugelis paukščių žiogus stvarsto be vargo. Štai prieš savaitę Trakų rajone plačiose pievose mačiau pievinių lingių šeimyną – net šešis paukščius. Ką jie ten veikė? Ogi žiogavo.
Skrisdami gal metro aukštyje, paukščiai, išvydę žiogą, puldavo žolėn ir pakildavo snape nešdamiesi sparnus išskleidusį vasaros giesmininką. Beje, ar jau girdėjote grojančius šios vasaros žiogus? Jie jau turėtų svirpti, ypač žalieji, patys paprasčiausi.