Kaip kalnų upė
Vienas įdomiausių ir įspūdingiausių Asvejos regioninio parko gamtos objektų Jurkiškio upelis yra vos 1,2 km ilgio, tačiau per šį trumpą atstumą jis „nukrenta“ apie 12 metrų. Tai reiškia, kad vandens srovė kiekvieną 100 metrų nusprūsta žemyn visu metru. Toks įspūdingas nuolydis susidarė, nes skirtumas tarp Suoselio ežero, iš kurio išteka Jurkiškis ir Asvejos ežero, į kurį jis įteka, yra net 15 metrų! Tai – tikrų tikriausia kalnų upė. Beje, jos „balso“ galima pasiklausyti ne tik stovint prie garmančios srovės, bet ir specialiomis tūtomis, įrengtomis Jurkiškio upelio pažintinio tako pradžioje ir pabaigoje ir, kurios sustiprina upelio garmesį.
Upelio dugnas nusėtas rieduliais. Vagoje guli valstybės saugomas gamtos paveldo objektas – Jurkiškio akmuo, kurio apimtis siekia net 5 metrus ir dėl to jis dar vadinamas „Puntuko vaiku“.
Suformavo ledyno tirpsmo vandenys
Jurkiškio upelis atsirado maždaug prieš 12 tūkstančių metų, tuomet, kai į dabartinės Lietuvos teritoriją atsikraustė pirmieji elnių medžiotojai. Tada besitraukiančio ledyno tirpsmo vandenys išskobė du ilgus dubaklonius – gilias įdubas. Vienas jų yra apie 15 metrų aukščiau nei kitas. Mokslininkai mano, kad aukštutinis dubaklonis po ledynmečio buvo sklidinas vandens, kuris ieškojo kelio į žemutinį dubaklonį, kelią jis rado šioje vietoje, mat čia buvo molingos priesmėlio kalvos.
Daug tūkstančių metų vanduo tekėjo iš aukštutinio dubaklonio į žemutinį, vis gilindamas upelio vagą, griauždamas vis gilesnį slėnį. Aukštutiniame dubaklonyje, ištekėjus vandeniui, gilesnėse įdubose liko tįsoti ežerų grandinė – Berža, Suoselis, Galinis ir kt. O žemutiniame išsirangė ilgiausias Lietuvoje – net 22 km ilgio ežeras – Asveja.
Ir dabar tekantys ežerų vandenys kartu su lietaus ir sniego tirpsmo vandenimis formuoja upelio slėnį – gilų, stačiašlaitį, primenantį kanjoną. Todėl kaskart čia sugrįžus, aplinką randi vis kitokią.
Paskutinis pavyzdys – dėl gausių liūčių neseniai nuslinko upelio šlaitas, kartu nusinešdamas ir dalį pažintinio tako laiptų. Parko darbuotojai, kol bus suremontuotas takas, nutiesė lyną, į kurį įsitvėrus galima įkopti į statų šlaitą. Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos direktorė Adrija Gasiliauskienė sako, kad ši laipynė ko gero liks ir ateityje, kai bus suremontuotas takas, nes jau labai smagu ja kopti ir vaikams, ir suaugusiems, nors, reikia pripažinti, ne vieną širdį verčia plakti tankiau.
Net 18 metrų aukščio upelio šlaitai apaugę tankiu mišku, išvirtusių medžių niekas neliečia, palieka jos riogsoti šlaituose ar upelio vagoje, todėl upelis atrodo, kaip džiunglės.
„Vasarą dėl sodrios lapijos gausos būna sunku įžiūrėti upelio šlaitus, todėl jei norite ne tik juos geriau apžiūrėti, bet ir pasmalsauti, kurgi bebras įsirengė savo būstą, patarčiau keliauti vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos direktorė A. Gasiliauskienė.
Gintariukai ant dugno
Visais laikais prie vandens telkėsi gyvybė – upelio slėnis tapo puikiais namais laukiniams gyvūnams.
Joks kitas gyvūnas nedaro tokio didelio poveikio savo gyvenamajai aplikai kaip bebras. Grauždamas medžius savo aštriais kaip pjūklas dantimis jis nesunkiai pastato kelių ar net kelių šimtų metrų ilgio užtvankas. Susidariusiose patvankose apsigyvena vandens paukščiai, varlės ir žuvys. Nugraužti medžiai ir krūmai privilioja kiškius, stirnas, elnius ir net briedžius. O kai bebrai apleidžia savo trobeles, jose įsikuria ūdros ir audinės, ant jų paukščiai susisuka lizdus.
Vikri, stipri ir apsiginklavusi aštriais dantimis ūdra yra tikras Jurkiškio upelio žuvų siaubas. Pastebėti šį žvėrelį čia lengviausia žuvų neršto metu, kai upelio vagoje net tiršta nuo „meilės“ apsvaigusi kuojų ir aukšlių. Tuomet naktimis čia puotauja ūdros – ypač protingi, žaismingi ir atsargūs žvėreliai. Beje, savo teritoriją jie žymi kakučiais – keliaudami taku galite jų pamatyti gerai matomose vietose – ant smėlio, akmenų, kelmų, išvirtusių medžių.
Aukšlė – judri ir smalsi žuvis, – pajutusi nors mažiausią pavojų, greita slėptis, bet netrukus grįžta pažiūrėti kas gi čia įvyko. Laiką jį leidžia didelėje draugų kompanijoje. O kai įsimyli, pameta galvą ir tampa neatsargi. Visiškai kitokio charakterio yra kuoja – ji nemėgsta išsiskirti ir laiką leidžia giminaičių būryje.
Atėjus pavasariui, hormonai ne vienam susuka galvą. Jurkiškio upelyje žuvų nerštas – tai siautulingas metas. Iš Asvejos ežero prieš srovę čia atplaukia tuntai kuojų. Jų tokia gausybė, kad atrodo gali rankomis semti. Po kuojų, vasarop, upelė užtvindo neršiančių aukšlių banga.
„Po neršto upelio dugną nusėja gelsvi kuojų ikriukai, kurie atrodo tarsi gintariukai“, – pasakoja A. Gasiliauskienė.
Kaip atrodo ikriukai, galima pasižiūrėti čia.
Pažintinis takas
Norintiems pamatyti Jurkiškio upelio grožį įrengtas pažintinis takas, kurio informacinė sistema buvo atnaujinta šių metų pavasarį. „Norime padėkoti visiems mūsų saugomų teritorijų lankytojams, įsigyjantiems Valstybinio parko lankytojo bilietą, te kainuojantį 1 Eur. Būtent šių lėšų pagalba ir buvo atnaujinta Jurkiškio upelio pažintinio tako informacinė sistema – interaktyvūs įrenginiai bei stendai su žaismingai ir nenuobodžiai pateikta informacija apie upelį, saugomas vertybes, geologinius procesus ir kraštovaizdį“, – sako A.Gasiliauskienė.
Pažintinis takas šiek tiek ilgesnis nei upelis – 1,5 km ilgio. Tačiau pereiti jį – tikras iššūkis, – yra keletas staigių pakilimų ir nusileidimų, kuriuose įrengti mediniai laipteliai. Tad, jeigu nesate patyręs vaikščiotojas, šis kelias ne jums. Nepraeisite Jurkiškio upelio pažintiniu taku ir su vaikų vežimėliu.
Maršrutas eina ir natūraliai išmintais takais, o perlipti per nuvirtusius medžius padeda įrengti mediniai tilteliai. Upelio slėnyje įrengtas medinių lentų takas, kuriuo pereinama į kitą upelio slėnio pusę.
Tako pradžioje, prie automobilių stovėjimo aikštelės, stovi informacinis stendas su tako schema. Pasiklysti neturėtumėte, nes beveik visą kelią einama mediniu taku ir yra rodyklės bei informaciniai stendai. Takas yra žiedo formos, tad kur pradėjote žygį, ten ir baigsite.
Pažintiniame take yra kelios apžvalgos aikštelės, iš kurių matyti Jurkiškio upelio slėnis. Nukritus lapams pro medžių šakas matosi Asvejos ežeras. Tako pradžioje įrengta poilsiavietė, o keliaujant taku atsikvėpti galima ant keleto įrengtų suoliukų.
Besilankantys saugomose teritorijose žmonės gali įsigyti savanorišką lankytojo bilietą, surinkti pinigai naudojami ir takų atnaujinimui.