Iš tūkstančių mūsų Žemėje gyvenančių roplių rūšių, Lietuvoje natūraliai aptinkamos vos tik septynios, kurias labai paprasta atsiminti: trys gyvatės – geltonskruostis žaltys, lygiažvynis žaltys ir paprastoji angis; trys driežai – gyvavedis driežas, vikrusis driežas ir trapusis gluodenas ir vienas vietinis vėžlys – balinis vėžlys.
Iš septynių Lietuvoje aptinkamų roplių rūšių yra saugomos dvi. Tai – lygiažvynis žaltys ir balinis vėžlys.
Tiesa, Lietuvoje galima aptikti ir dar vieną vėžlį – raštuotąjį, kuris yra įrašytas į invazinių rūšių sąrašą. Tai vandens vėžlys, kurį dar prieš keletą metų lengvai buvo galima įsigyti daugumoje gyvūnų prekių parduotuvių. Dėl brangaus jo išlaikymo, suaugusio gyvūno dydžio ir žmonių neatsakingumo šie vėžliai atsidūrė mūsų vandens telkiniuose. Jie kenčia nepalankias sąlygas ir kartu daro žalą natūraliai Lietuvoje paplitusioms gyvūnų ir augalų rūšims, – jie gali platinti ligas, vietiniai gyvūnai nemoka jų išvengti ir pan.
Aktyvumas priklauso nuo oro temperatūros
Prieš 310–320 milijonų metų išsivystę ropliai – ektoteriminiai gyvūnai, kitaip – šaltakraujai. Jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos, tai reiškia, kad jeigu aplinkoje šilta – gyvūnas bus šiltas ir aktyvus, jeigu aplinkoje vėsu – gyvūnas bus vėsus ir apatiškas ar net letargiškas.
Aplinkos temperatūra yra svarbi visiems roplių gyvybiniams procesams: aktyvumui ir metabolizmui. Jei šalta, ropliai negali veikti, todėl šiaurėje gyvenančių rūšių ropliai atvėsus orams pasineria į žiemos sąstingį.
Žiemos sąstingis prasideda temperatūrai pradėjus staigiai kristi. Iki tol ropliai privalo spėti rasti sau geriausias žiemavietes: nuvirtusių rąstų, šakų ar akmenų krūvas, painius medžių šaknų požeminius labirintus, apleistus graužikų urvus, gamtoje paliktas ir gyvūnų slėptuvėmis tampančias šiukšlių krūvas. Kartais ropliai žiemoti pasirenka ir žmonių rūsius!
Labai svarbu, kad žiemojimo vietos temperatūra išliktų aukščiau 0 laipsnių, idealus variantas – 4 laipsniai šilumos! Tad slėptuvės, kuriose yra geriausios sąlygos, gali pritraukti kartu žiemoti skirtingų rūšių roplius, o kartais tarp jų įsimaišo net ir varliagyviai. Jie vienas kitam nekelia pavojaus, nes esant žemai temperatūrai roplių virškinimas tampa minimalus, dėl to ropliai nustoja medžioti ir maitintis.
Šiltuoju metų laiku dauguma roplių vengia vienas kito draugijos, išskyrus tam tikrus veisimosi atvejus. Pavyzdžiui, kai gyvačių patelės pavasarį savo feromonais ima vilioti patinus, galime pamatyti žalčių ar angių „kamuolius“. Kartais į juos „susiveja“ net dešimtys patinėlių, mat jie konkuruoja stengdamiesi apvaisinti patelę. Taip pat pasitaiko ir patinų kovų dėl galimybės poruotis – patinai susiremia kūnais ir bando kelti galvas aukštyn. Laimi tas patinas, kuris iškelia aukščiau galvą ir varžovą nustumia prie žemės.
Lygiažvyniai žalčiai „specializuojasi“ medžioti kitų rūšių roplius, o esant badmečiui – gali suėsti ir silpnesnį gentainį, tačiau dažniausiai šių puošnių žalčių aukomis tampa bekojai driežai – trapieji gluodenai.
Vėliausiai pasislepia angys
Vienintelės nuodingos gyvatės Lietuvoje – paprastosios angys žiemoti keliauja vėliausiai iš visų roplių, o nubunda pirmosios. Tai įvyksta anksti pavasarį, nuo kovo mėnesio, kai miške vietomis dar pasitaiko sniego. Pirmiau pasirodo angių patinėliai, o vėliau ir patelės. Nemaža dalis gamtos fotografų stengiasi „pagauti“ fenomenalų reiškinį – „gyvatė ant sniego“ ir jį įamžinti.
Dažniausiai sutinkamos gyvatės Lietuvoje – geltonskruosčiai žalčiai žiemoti šliaužia spalio, lapkričio mėnesiais, o iš sąstingio pabunda tik kovo gale. Užsitęsus šaltukui, galbūt net ir balandžio viduryje. Su žalčiais pabunda ir varliagyviai. O jie sudaro didžiąją geltonskruosčių žalčių mitybos raciono dalį.
O štai mažiausios ir pačios rečiausios gyvatės Lietuvoje – lygiažvyniai žalčiai į žiemos sąstingį pasineria tik lapkričio viduryje, o nubunda kovo pabaigoje arba balandžio mėnesį.
Beje, ropliai iš žiemos sąstingio dažniausiai pabunda ne dėl šiltos aplinkos, o staigaus temperatūros pakilimo.
Netenka daug svorio
Nors ropliai sėkmingai išgyvena žvarbią žiemą, vis dėlto jie praranda net apie penktadalį savo kūno svorio. Todėl labai svarbu, kad pabudę jie aptiktų tinkamo grobio, aktyviai maitintųsi, o aplinkos temperatūra išliktų šilta, nes jei vėl staiga atvės – dalis nubudusių roplių neišgyvens: vieni per silpni vėl pasinerti į sąstingį, kiti būna ką nors suėdę ir maistas jų skrandyje pradeda pūti, – žemoje temperatūroje ropliai negali virškinti.
Aukštaitijoje galime pasidžiaugti šešiais iš visų septynių roplių rūšių, gyvenančių Lietuvoje, – trūksta tik balinio vėžlio veisimosi vietų. Džiaugiamės turėdami retojo lygiažvynio žalčio buveinių, kuriose šie žalčiai sėkmingai gyvena ir veisiasi.
Nereikėtų pamiršti ir geltonskruosčių žalčių „sostine“ vadinamų Asvejos apylinkių. Ši ežeringa vietovė tinka puikiesiems plaukikams ir narams – geltonskruosčiams žalčiams. Jie yra pusiau akvatinė rūšis. Tai reiškia, kad jai būtina ir sausuma, ir vanduo, tam, kad klestėtų. Vandens telkiniuose gyvena daugiausia gyvūnų, kuriais maitinasi geltonskruosčiai žalčiai: smulkūs bestuburiai, įvairių vystymosi stadijų varliagyviai ir žuvys. Todėl geltonskruosčiai žalčiai yra neatsiejama ežerų ekosistemos dalis.
Šiomis dienomis sutikti roplį gamtoje jau retam tepavyksta, nes šie fantatiški gyvūnai po truputį stengiasi įsitaisyti savo jaukiose žiemavietėse, kuriose praleis visą šaltąjį periodą. O gal ir visai gerai būtų – užmiegi, pasineri į sąstingį ir taip pragyveni visą „šlapkritį“, cepelininį dangų, šaltą žiemą, o pabundi tik pasirodžius šalpusniams, kai aplink vien malonūs pavasario kvapai ir akytes kutenantys vis ryškėjantys saulės spinduliai.
Jau po truputį galime pradėti linkėti ropliams sėkmingos žiemos ir iki pasimatymo saulėtą pavasarį!
Kai kurie ropliai buvo nufotografuoti dėl mokslo tikslų.