Smulkiažiedės gegužraibės yra itin retos orchidėjos. Lietuvoje žinomos vos 5 vietos, kuriose jos auga. Į saugomų augalų sąrašą jos įrašytos 1962 m., o 1992 m. įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą ir priskirtos prie grėsmingos būklės rūšių kategorijos.
Smulkiažiedės gegužraibės, palyginti su kitomis gegužraibėmis, vystosi labai lėtai. Iš sėklų sudygę daigai pirmą kartą tikrą lapą gali išauginti tik dešimtaisiais augimo metais. Manoma, kad smulkiažiedės gegužraibės daigo stadija tęsiasi ilgiausiai iš visų gegužraibinių šeimos augalų. Daigai mikorizę (šaknų sugyvenimas su grybais) dažniausiai sudaro su Rizoctonia genties grybais ir vystosi po žeme. Šakniagumbis išauga tik tada, kai augalas išleidžia pirmus tikruosius lapus. Dauginasi sėklomis, rečiau – vegetatyviškai, kai užaugina daugiau nei vieną naują šakniagumbį. Manoma, kad individai subręsta ir pirmą kartą pražysta tik 13 – 16 gyvenimo metais!
Smulkiažiedės gegužraibės yra šviesamėgiai augalai, todėl įsikuria gerai apšviestuose, šiltuose šlaituose, sausose ar vidutinio drėgnumo pievose. Lietuvoje jos pradeda žydėti liepos pradžioje ar vėliau. Lapus smulkiažiedės gegužraibės išleidžia rudenį ir žiemoja su lapais.
Bražuolės upelio slėnis – tarsi botaninis lobynas. Čia aptinkama net 11 Europos Bendrijos svarbos buveinių tipų, o retų augalų įvairovė tiesiog stulbinanti – čia rastos 22 saugomos ir kelios dešimtys apyrečių augalų rūšių. Be smulkiažiedžių orchidėjų, čia taip pat auga melsvieji gencijonai, pieviniai plaurečiai, plačialapiai begaliai, paprastieji kardeliai ir kitos saugomos augalų rūšys.