Neries regioniniame parke savaitgalį vyks „auksinio“ vabalo paieškos

Niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita) – vienas rečiausių vabalų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Išsaugoti šį retą vabalą galime tik išsaugodami senus ir vertingus medžius milžinus, ypač ąžuolus. Vabalams ypač tinkamas Neries regioniniame parke žaliuojantis Dūkštų ąžuolynas. Todėl gamtininkai jau šį šeštadienį – gegužės 17 d. kviečia susipažinti su paslaptingu auksavabalių gyvenimo būdu, sužinoti apie jiems kylančias grėsmes bei pastangas juos išsaugoti. Su auksavabaliais renginio metu supažindins Lietuvos gamtos fondo, Lietuvos entomologų draugijos ir Neries regioninio parko specialistai.

Išvysti niūriaspalvį auksavabalį (Osmoderma eremita) savo akimis – reta sėkmė. Didžiąją dalį gyvenimo šis vabalas praleidžia lervos pavidalo kūne, giliai įsirausęs į seno ąžuolo ar kito medžio – milžino drevę. Pamatyti jį galima nebent kelias paskutines jo gyvenimo savaites, kai jis virsta didžiuliu, pritemdytu auksu tviskančiu vabalu, pelniusiu prieštaringai skambantį pavadinimą. Išdidus ir pasitempęs patinas oriai žingsniuoja drevės pakraščiu, o jo žavesiui ir skleidžiamam aromatui negalinčios atsispirti patelės skrenda pas jį.

Nyksta praradę ūkininkų draugiją

Niūriaspalvis auksavabalis saugomas ir reikšmingas visoje Europoje net tik dėl to, kad yra retas ir gražus vabalas. Tai indikatorinė, skėtinė rūšis, išsaugoję jam gyventi tinkamas sąlygas, išsaugosime ir daugybę kitų retų ir vertingų rūšių: marmurinį auksavabalį, spragšius, skruzdes, pseudoskorpionus.

Citata

Miestų parkuose vizualiai negražų, ligotą medį skubama nukirsti, nesukant sau galvos dėl jame gyvenančių rūšių. Tvarkant parkus seni medžiai dažniausiai vertinami kaip potencialus užkrato šaltinis, daug vertingų ąžuolų dėl saugumo reikalavimų pakelėse naikina kelininkai, sunaikinta daug dvarviečių ąžuolynų.

Visoje Euroje aptinkama vis mažiau šių vabalų - niūriaspalvis auksavabalis aptinkamas natūralių sengirių likučiuose, dažniausiai randamas ilgai žmogaus naudotuose plotuose, tokiuose kaip mišku apaugusios ganyklos, medžioklės aikštelės, alėjos, miesto parkai, pavieniai medžiai žemės ūkio kultūrų laukuose, upelių pakraščiuose. Vabzdžio lervos maitinasi trūnijančia puvinio paveikta lapuočių, dažniausiai ąžuolo, liepos, uosio, klevo, mediena. Auksavabaliai apsigyvena tik tose drevėse, kur yra ne mažiau 3 litrų sutrūnijusios medienos.

Nykti ši rūšis ėmė todėl, kad trūksta jiems gyventi tinkamų senų drevėtų lapuočių, ypač ąžuolų. Tai lėmė dvi priežastys: sengirių, pavienių medžių kirtimas bei tradicinio žemės ūkio nykimas – auksavabalio buveinių apleidimas bei jų buveinių užžėlimas. Formuojant sovietinio žemės ūkio monokultūrų masyvus išnaikinti auksavabaliams tinkami seni lapuočiai palaukėse. Nutraukus ganymą į mišką įsiterpusiose pievose, jos apaugo mišku, todėl beveik nebeliko auksavabalių mėgstamų saulės apšviestų lapuotynų.

Stebėjimui prireikia aukštalipių įrangos

Tenka pripažinti, kad išnykimo grėsmę niūriaspalviams auksavabaliams sukėlė ir mūsų atsainus požiūris į medžius senolius, jų gamtinės vertės nesuvokimas. Esama daug liūdnų pavyzdžių, kai seni medžiai restauruojami netinkamai, sunaikinamas visas medis užuot tinkamai pristabdžius medžio irimą ir išsaugojus retų vabzdžių buveines. Ypač miestų parkuose vizualiai negražų, ligotą medį skubama nukirsti, nesukant sau galvos dėl jame gyvenančių rūšių. Tvarkant parkus seni medžiai dažniausiai vertinami kaip potencialus užkrato šaltinis, daug vertingų ąžuolų dėl saugumo reikalavimų pakelėse naikina kelininkai, sunaikinta daug dvarviečių ąžuolynų.

Didelį nerimą dėl auksavabalių likimo kelia ir tai, kad mūsų šalyje nėra „tarpinės“ ąžuolų kartos – tik labai seni ąžuolai arba visai jauni ąžuoliukai. Didelis pavojus, kad išmirus seniesiems ąžuolams jaunieji dar nebus pakankamai subrendę, kad juose galėtų įsikurti auksavabaliai.

Niūriaspalvių auksavabalių gyvenimo būdas – itin paslaptingas. Pastebėti skrendantį nelengva, nes skrenda tik nuo drevės iki drevės, nuo ąžuolo lajos iki kitos lajos. Pastebėti drevėje tupintį vabzdį ar jo lervas taip pat sunku, nes įprastai jie būna giliai įsikasę į negyvą medieną. Norint ištirti vabzdžio buveinę, tenka ropštis iki aukštai esančios drevės ir iškuopti joje esančius trūnėsius pro drevės angą, kuri neretai būna itin ankšta. Todėl šios rūšies stebėjimas būna itin sudėtingas, neretai tenka pasitelkti net aukštalipių įrangą. Dažniausiai vabalo buvimo vieta nustatoma pagal jo veiklos pėdsakus.

Pažintinėje išvykoje Dūkštų ąžuolyne turėsite progą susipažinti su auksavabalių stebėjimo metodais ir net patys paieškoti šių vabalų veiklos pėdsakų.

Detalesnę renginio programą galite rasti ČIA.