Nesvetingoje dykumoje mėginama išsaugoti pasaulio lokių protėvius

Mažiau nei trys tuzinai gobinių rudųjų lokių tebegyvena Gobio dykumoje - išdžiūvusioje ir itin nesvetingoje vietovėje, besiplečiančioje iš Mongolijos į Kiniją. Čia vis sugrįžtantis žurnalistas ir laukinių gyvūnų biologas Douglasas Chadwickas nationalgeographic.com svetainei pasakojo apie bandymus išsaugoti retuosius lokius, kurie, kaip manoma, yra artimiausi bendro visų lokių protėvio giminaičiai. Šių lokių apsaugos programoje kartu dalyvauja Mongolijos mokslininkai, reindžeriai ir vyriausybė.

Vieni rečiausių didžiųjų žinduolių 

Gobio dykuma yra penkta pagal dydį dykuma pasaulyje, užimanti 1,3 mln. kvadratinių kilometrų plotą pietų Mongolijoje ir šiaurinėje Kinijoje. Žiemą temperatūra čia nukrenta iki 4 laipsnių Celsijaus, o vasarą gali siekti ir 50 laipsnių karščio. Čia per metus vidutiniškai iškrenta vos 10 – 250 mm kritulių. Kai kuriais metais dalyje dykumos nelyja apskritai. Pakilę smarkūs vėjai neša palapines, o jiems nurimus mirtina tyla dusina labiau nei karštis. Sunku patikėti, jog tokioje nesvetingoje vietoje išvis galėtų kas nors gyventi.

Tačiau ieškant lokių, dažnai buvo galima užtikti lapių ir vilkų pėdsakų. Oazėse įtaisytos judesiui jautrios kameros, skirtos sekti lokių populiaciją, užfiksavo lūšis ir netgi snieginį leopardą - vieną iš rečiausių didžiųjų kačių pasaulyje. Dykumoje gyvena ne tik plėšrūnai, bet ir jų grobis – džeiranai, Gobio kalniniai avinai ir kalniniai ožiai. 

Gobinį rudąjį lokį išvysti užtruko gerokai ilgiau – šie gyvūnai yra vieni rečiausių iš didžiųjų žinduolių, apie juos turima labai nedaug informacijos. Manoma, jog laisvėje gyvena ne daugiau kaip du ar trys tuzinai šių lokių. Nei vienas Gobinis rudasis lokys nėra laikomas zoologijos soduose.

Neaiškumai dėl kilmės

Pietvakarinės Mongolijos gyventojai seniai žinojo apie šį paslaptingą gyvūną, kurį jie vadina mazaalai, tačiau patikimi pranešimai apie užfiksuotus lokius buvo sumišę su legendomis apie gauruotą, žmogų primenančią pabaisą besiblaškančią po dykumą.

Tik 1943 m. vienas rusų tyrinėtojų patvirtino, jog gobiniai rudieji lokiai iš tiesų egzistuoja. Nors šie lokiai priklauso Ursus arctos rūšiai, geriau žinomai kaip rudieji lokiai arba grizliai, jų kailis yra labiau bronzinis nei rudas, o kartais gyvūno priekinė dalis ir kaklas būna pažymėti baltais dryžiais. Šie lokiai taip pat paprastai būna mažesni nei jų europiniai ar Šiaurės Amerikos giminaičiai, kurių gyvenimo sąlygos, palyginus su dykuma, yra labai ištaigingos.

Pasak vieno genetinio tyrimo, tikėtina, jog gobinių rudųjų lokių šeimos linija yra senesnė nei kitų rudųjų lokių ir jie yra arčiau visų rudųjų lokių protėvio, kuris pirmiausia išsivystė Azijoje. Mokslininkai ilgą laiką Gobio lokius laikė atskiru U. arctos porūšiu U. arctos gobiensis, tačiau gali būti, jog tai yra izoliuota isabellinus porūšio lokių grupė. U. arctos isabellinus, arba Himalajiniai rudieji lokiai, gyvena Kinijos Tian Šanio kalnuose ir Himalajuose. 

Nors gobiniai rudieji lokiai sparčiai nyksta, o išlikęs mažas gyvūnų skaičius nieko gero nežada, vilties dar yra. Mongolijos vyriausybė 2013 m. buvo paskelbę gobinio rudojo lokio apsaugos metais ir pažadėjo skirti pinigų šiai veiklai tęsti. Mongolijos visuomenė taip pat regi šiuos lokius kaip nacionalinį turtą, dar vertingesnius dėl savo retumo. 

Filmuke žurnalistas ir laukinių gyvūnų biologas Douglasas Chadwickas pasakoja apie savo įspūdžius iš Gobio dykumos, apie lokius ir siekį juos išsaugoti.