Pirma straipsnio dalis ČIA.
GRYNAS.lt jau pirmojoje dalyje rašė, kad klimato kaita yra visų valstybių rūpestis. Todėl nors Lietuvoje banginių nėra, turime suprasti, kaip gamtoje viskas susiję ir kaip vienas procesas veikia kitą. Pasiremdami banginių pavyzdžių turėtume pasistengti išsaugoti tai, kas iki šiol gyvena mūsų šalyje.
Tolesni ryšiai
Jau šioje vietoje būtų galima dėti tašką, suvokus, kad banginių išmatos – reikalas rimtas. Bet, kad būtų dar įdomiau – tęskime.
Dar vienas tyrimas atskleidė, kad kai kriliais ir planktonu mintančių banginių skaičius mažėjo, savo elgesį buvo priversti keisti ir banginiai plėšrūnai (pvz., orkos). Silpni, ligoti, jaunesni didieji banginiai neretai tapdavo pastarųjų banginių aukomis, bet jiems nykstant orkos pradėjo daugiau medžioti ruonių ir jūrų liūtų. Tai gausino žuvų populiacijas, nes pastarieji minta daugiausiai žuvimi.
Kadangi žvejai nuolat kovoja su ruoniais, o kai kur net leidžiama juos medžioti be apribojimų (su tikslu, kad bus daugiau žuvies), banginiai plėšrūnai vėl turėjo pakeisti savo elgesį. Tuo buvo įsitikinta stebint Aleutų archipelagą (šiaurinė Ramiojo vandenyno dalis, priklauso JAV (Aliaska): vietoj ruonių banginiai ėmė medžioti jūrų ūdras, šių pagrindinis maistas – jūrų ežiai. Pradėjus mažėti ūdrų skaičiui, smarkiai išaugo jūrų ežių skaičius. Tiesą sakant, jų prisidaugino tiek, kad ištisi jūros rajonai tapo jais klote nukloti, kitiems augalams ir gyvūnams paprasčiausiai nebeliko vietos.
Jūrų ežių pagrindinis maistas - dumbliai ir kiti smulkūs augalai. Vietomis Aleutų archipelage ežių priviso tiek, kad šie praktiškai jau sunaikino milžiniškas povandenines dumblių giraites, kurios vešėjo visame regione. Tai tapo visišku ekosistemos kolapsu. Negana to, šie vandenys dabar jau menkai tebeprisideda prie anglies dioksido skandinimo į jūros dugną iš atmosferos. O viskas juk prasidėjo nuo to, kad kažkam įsireikė daugiau medžioti banginių ir ruonių...
Viskas susiję ir grandinė tęsiasi toliau. Dar vienas geras pavyzdys, kaip banginių medžioklė pakenkė kitiems – Kaliforninio kondoro istorija. Šių paukščių vienas pagrindinių maisto šaltinių – negyvi į krantą išmesti banginiai. Kadangi jų vis mažėjo, kondorai privalėjo rasti kitą maisto šaltinį. Pradėję misti įvairiais kritusiais sausumos gyvūnais, jie savo problemos neišsprendė. Sausumoje gyvūnai šiaip sau nesimėto, juos arba partrenkia mašinos (automatinis pakartotinis partrenkimo pavojus bet kam, kas minta ant kelio gulinčia maita) arba juos palieka medžiotojai: pašauna, neberanda, o šiuos vėliau ėda kondorai. Bėda ta, kad kartu jie suėda ir švino kupinas kulkas. Apsinuodijimas švinu baigiasi mirtimi ir Kalifornijos kondorai dabar atsidūrė ant išnykimo ribos.
Kas galėjo pagalvoti, kad banginių nykimas gali sukelti tiek daug pasekmių? Prieš kelis dešimtmečius retas mokslininkas būtų patikėjęs. Ir kaip jau minėjau – tai tik ledkalnio viršūnė. Pasaulį mes dar tik pradedame pažinti.
Viskas dar prieš akis
Įdomybės nesibaigia: tik neseniai išsiaiškinta, kad kai gyvūnai ėda fitoplanktoną, šis išskiria cheminę medžiagą dimetil sulfidą. Ši medžiaga pritraukia grobuonis, kurie minta tais, kurie ėda planktoną. Kitaip sakant, tai savotiška planktono gynybos reakcija. Manoma, kad kai kurie paukščiai (pvz.., albatrosai) turi puikią uoslę ir taip pat užuodžia dimetil sulfidą. Atskridę jie medžioja smulkią žuvį, kuri ėda planktoną, taip planktonas save saugo nuo žolėdžių. Be to, paukščiai tuštinasi tiesiai ant planktono ir taip jį dar patręšią. Ar reiktų sakyti, kad planktonas pats pasirūpina, kad netrūktų aplinkui paukščių, kurie jį „pamaitintų“.
Gamtos stebuklai negali nestebinti: pasirodo, kad dimetil sulfidas taip pat vaidina svarbų vaidmenį debesų formavimuisi. Kuo daugiau debesų – tuo daugiau saulės šviesos yra atspindima atgal į kosmosą. Visa ši sistema veikia kaip atmosferos savireguliacijos mechanizmas. Tiksliau gal veikė, nes ekosistemos seniai nebėra sveikos ir klestinčios.
Iki XX a. 7 deš. galvijinės antilopės Serengetyje (geografinis ekosistemos regionas Rytų Afrikoje, besidriekiantis nuo šiaurinės Tanzanijos iki pietinės Kenijos) nebuvo saugomos. Nuo 1,2 mln. jų skaičius nuo amžiaus pradžios krito iki 300 tūkst. Rezultatas buvo panašus, kaip su Australija – sausa žolė ir krūmai, kuriuos iki tol antilopės suėsdavo likdavo ir tapo puikiu kuru nevaldomiems gaisrams. Per metus apie 80 proc. Serengečio nusiaubdavo gaisrai, nors anksčiau to nebūdavo. Kai tik buvo pradėtos saugoti ir gausinti antilopės, gaisrai liovėsi.
Paskaičiuota, kad jei antilopių populiacija atsistatys, tai padės palaidoti tiek anglies iš atmosferos, kiek Rytų Afrikos regiono pramonė ir transportas išmeta per metus. Antilopės besituštindamos tręšia dirvą, dėl ko geriau auga vešlūs augalai, kurie naudoja anglies dvideginį, vietoj to, kad skleistų jį deganti žolė ir krūmai.
Tai galioja ne tik naminiams gyvūnams. Kanadoje briedžių populiacija smarkiai pagausėjusi, nes žmonės išnaikino juos medžiojančius vilkus. Jų skaičiaus padidėjimas neigiamai paveikė augmeniją, dirvožemį. Yra paskaičiuota, kad kuo mažiau briedžių – tuo didesnis anglies dvideginio įsisavinimas tarp augalijos Kanados teritorijoje. Briedžių įtaka tam tokia didelė, kad esant mažam briedžių skaičiui, iš atmosferos paimamas anglies dioksido kiekis gali prilygti beveik 90 proc. Kanados CO2 išmetimų!
Vietoj išvadų
Tik nepagalvokite, kad vilkai, banginiai, antilopės, planktonas ir briedžiai gali išgelbėti planetą nuo drastiškos klimato kaitos ir kitų blogybių. Žmonija per ilgai ir per daug negailestingai veikė planetą net nenujausdama, kokį iš tiesų poveikį ji daro ekosistemoms. Dabar gi degindami vis daugiau iškastinio kuro, teršdami planetą visais įmanomais būdais sukuriam domino efektą: kuo smarkiau kenkiam, tuo greičiau viskas dar labiau blogėja. Banginių išmatų gausėjimas (vadinasi, ir banginių gausėjimas) labai teigiamai paveiktų ekosistemas. Jeigu leistume jiems atsistatyti ir padėtume, reiškia, mūsų suvokimas jau būtų visiškai kitoks. Reiškia, tuomet, kai padėsime banginiams, padėsime ir kitiems, imsime keisti ekonomikas, vartojimą, maisto auginimo būdus ir t.t. Viskas gali pradėti keistis, jei tik imtume ir rimčiau pažiūrėtume į banginių išmatas!
Svarbiausia yra pradėti suvokti savo vietą gamtoje ir nuolat prisiminti, kokį poveikį daro kasdieniai sprendimai. Niekas nesiūlo grįžti į pirmykštį amžių be elektros ir kitų civilizacijos pasiekimų (kita vertus, netgi tuomet sugebėjome išnaikinti stambiuosius gyvūnus ir pakeitėm pasaulį neatpažįstamai). Viskas susiję ir niekas nevyksta izoliuotai.
Nesinori pamokslauti – pamėginkite išvadas padaryti patys. Jeigu karts nuo karto pagalvosite apie banginių išmatas, tai jau bus mažytis žingsnelis geresnio suvokimo ir darnaus gyvenimo link.