Nufotografavo ramybės neduodantį gyvį: sodininkai jį vadina čiupakabra

Į GRYNAS.lt redakciją kreipėsi skaitytoja Renata, kuri atsiuntė jai ir kitiems sodininkams nežinomo gyvūno nuotraukų. Moteris sako, kad į Trakų rajone esančius sodus jau kelis metus ateina vietiniams nepažįstamas gyvūnas, kurį jie vadina čiupakabra.

Kelis metus stebi nepažįstamą gyvį

Moteris aiškino, kad nors gyvūnas soduose lankosi gana dažnai, tačiau tik dabar jai pavyko pirmą kartą šį nekviestą svečią nufotografuoti.

„Jau kelis metus mūsų soduose, Trakų rajone, lankosi kažkoks keistas gyvūnas, vietinių vadinamas čiupakabra. Jo aukštis siekia 30-40 cm. Tačiau tik dabar pavyko jį nufotografuoti. Tiesa, nuotraukos prastos kokybės. Gal žinote, kas čia per gyvūnas?“ - klausė Renata.

Nuotraukas pamačiusi gamtininkė Jolita Pretkutė teigė, kad skaitytoja užfiksavo usūrinį šunį. Tai yra invazinė rūšis. „Jie nešioja uteles, gali užkrėsti naminius šunis. Kartais nešioja pasiutligę. Paprastai žmonių nepuola, bet šiaip usūrinis šuo turėtų būti bailesnis“, - kalbėjo pašnekovė.

Galiausiai ji pridėjo, kad pamačius tokį įsidrąsinusį gyvūną, verta apie tai painformuoti vietos seniūną, kad šis informaciją perduotų Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai arba reikalui esant medžiotojams.

Lietuvoje usūrinis šuo yra priskiriamas prie naikintinų, dažnai serga niežais ir platina pasiutligę, todėl jų medžioklė yra nelicencijuojama ir medžiojamas visus metus. Kartais nusilpę žvėreliai eina į sodybas.

Faktai: Usūrinis šuo arba mangutas (Nyctereutes procyonoides) – šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. Kilęs iš Rusijos Usūrijos regiono, Korėjos, Japonijos, šiaurės rytų Kinijos. Gyvena apie 10 metų. Priešai - vilkai ir lūšys. Panašesnis į meškėną nei į šunį. Uodega, palyginus su kūno ilgiu, trumpa. Kailis labai tankus, pilkai juodos ar baltos spalvos. Snukis trumpas, smarkiai smailėjantis. Ausys stačios, trumpos, apvaliais galais.

Elgesys: Gyvena daugiausia miškuose, kalnuotose vietose. Neretai sutinkamas šalia kaimų, priemiesčiuose. Minta varlėmis, vabzdžiais, kitais bestuburiais, driežais, paukščiais, neatsisako uogų, vaisių. Pajūryje gyvenantys usūriniai šunys minta krabais. Gyvūnas baikštus ir neagresyvus, užpultas slepiasi, apsimeta negyvu. Jauniklius maitina 60 dienų, paliekami sulaukę 8 savaičių.
Usūrinis šuo vienintelis iš šuninių užmiega žiemos miegu, tačiau taip daro gyvenantys tik pačiose šiaurinėse platumose. Kaip ir pilkoji lapė, moka laipioti medžiais. Usūriniai šunys neloja. Kaukolė yra trofėjus.

Ligos: Dažnai serga niežais, platina pasiutligę. Europoje Nuo 1927 iki 1957 m. plačiai introdukuotas buvusioje TSRS teritorijoje dėl kailio. Azijinėje TSRS dalyje nepaplito, o europinėje prisitaikė ir gausiai išplito. Plitimas pasiekė Suomiją, Švediją, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Čekiją, Slovakiją Vengriją ir Rumuniją. Vertinamas kailių prekyboje, todėl daug kur auginamas nelaisvėje.

Medžioklė: Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje medžiojamas visus metus sėlinant, tykojant, su urviniais šunimis urvuose. Medžioklė nelicencijuojama. Dėl to, kad nebūdingas Lietuvos gamtai ir introdukuotas – naikintinas.