Nuomonė. Griežta vilkų apsauga yra būtina

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Jurbarko skyriaus pirmininkas Faustas Bakys žurnalui „Miškai“ išdėstė savo požiūrį į vilkus, paskelbtą Daivos Bartkienės straipsnyje „Teisingai įvertinkime vilką“. Nesunku jo požiūrį nuspėti vien pamačius prisistatymą „daugiau kaip 40 metų medžiotojas ir ne vieną vilką sumedžiojęs“. Po tokio įvado jau žinai, kad su nostalgija bus kalbama apie sovietmečio premijas už sumedžiotus vilkus, nereikalingą vilkų apsaugą šiandien ir jų daromą žalą medžiotojams, o esminis siūlymas bus medžioti vilkų daug daugiau. Pažvelkime į išdėstytus argumentus, kuriais F. Bakys grindžia savo siūlymą medžioti 150 vilkų.

1. Vilkai serga niežais ir pasiutlige. Susirgę niežais patys padvesia, o pasiutligė pavojinga visiems aplinkui.

Taip, vilkai, lapės, usūriniai šunys serga niežais. Tai išgydoma liga, tačiau laukiniai žvėrys pas veterinarą neina ir jiems neretai ši liga baigiasi mirtimi. Niežai reguliuoja plėšrūnų populiacijas: kai lapės ar vilkai ima gyventi tankiau, liga išplinta ir šių gyvūnų vėl sumažėja. Kodėl tai nepatinka medžiotojui, juk kaip tik norima, kad vilkų būtų mažiau? Pykstama, kad vilkas ir be kulkos iškeliauja anapilin?

Kita liga – pasiutligė. Nors straipsnyje rašoma, kad ši liga yra suvaldyta, bet vis viena ja gąsdinama ir ji iškeliama kaip didžiausias pretekstas vilkus kuo labiau medžioti. Šis gąsdinimas nesiremia jokiais duomenimis – jau daugelį metų Lietuvoje neužfiksuota, kad vilkas sirgtų pasiutlige. Kasmet miško gyvūnams yra išmėtomas jaukas su pasiutligės vakcina, šis metodas pasirodė veiksmingas bei išsprendė problemą be medžioklės.

2. Vilkai ėda kanopinius žvėris ir daro žalą ūkininkams.

Taip, vilkai yra mėsėdžiai ir minta kanopiniais miško žvėrimis. Kad vilkai reguliuoja kanopinių skaičių, yra natūralus gamtos procesas, naudingas ir miškininkams. Vilkų gyvenamose teritorijose kanopiniai žvėrys daugiau juda ir mažiau apgraužia miško sodinukus. Tačiau medžiotojas žiūri iš savo bokštelio – tiek penėjo šernus, o vilkai dalį suėdė – kur teisybė? O teisybė ta, kad niekas miške medžiotojams nepriklauso labiau nei vilkui.

F. Bakys siūlo liberalizuoti vilkų medžioklę taip, kad nei žemdirbiai, nei medžiotojai nejustų vilkų daromos žalos. Tai yra siūlymas naikinti vilkus. Juk žala medžiotojams vadinama tai, kad vilkai apskritai ėda. Jei miške gyvena pilnavertė vilkų su jaunikliais šeima, savaime suprantama, kad dalis kanopinių pateks ant jų, o ne ant medžiotojų vakarienės stalo. Požiūriai „vilkas yra reikalingas miškui“ ir „vilko poveikio neturėtume justi“ yra nesuderinami.

Toks pat naikinimu dvelkiantis yra ir raginimas medžioti tiek, kad vilkų žalos nejustų ūkininkai. Lietuvoje avių skaičius kasmet išauga keliasdešimčia tūkstančių, tad žalą mažinti galima tik taikant apsaugos priemones, nes analogiška proporcija mažinti vilkų skaičiaus tiesiog nėra kur. Per apskaitą šiemet suskaičiuota 292 vilkai, o avių šiemet Lietuvoje auginama 162287 (26300-ais daugiau nei pernai).

3. Griežtai nereguliuojami vilkai, taps (yra) mūsų priešais.

Vilkų skaičius Lietuvoje yra reguliuojamas kasmetine medžiokle, dažniausiai nustatomas maksimalus arba maksimalų viršijantis limitas, tad griežtas reguliavimas vyksta. Tačiau medžioklė nepakeičia požiūrio į vilką – ji neišsprendžia konfliktų ir neveda gamtos ir žmogaus sugyvenimo link, todėl priešiškas požiūris ir problemos išlieka.

Šiųmetinis 60-ties vilkų sumedžiojimo limitas nustatytas viršijant Vilko apsaugos plane apibrėžtus skaičius. Vilko apsaugos plane numatyta, kad gali būti leidžiama sumedžioti iki 20 proc. apskaičiuoto vilkų skaičiaus. Nuo šiemet per apskaitą nustatyto vilkų skaičiaus 292 leistinas didžiausias sumedžiojimo skaičius būtų 58 vilkai. Tačiau pernai metais per medžioklės sezoną buvo sumedžiota 5-iais vilkais daugiau nei leista, o permedžiojimą ketinta atimti iš šių metų limito, todėl didžiausias šių metų sumedžiojimo skaičius turėjo būti 53 vilkai. Tačiau nustatytas ne 53, o 60 vilkų limitas, nes Vilko apsaugos planas leidžia koreguoti nustatomą limitą atsižvelgiant į vilkų daromą žalą ūkininkams.

Taigi, šiemet leista sumedžioti daugiau vilkų nei reikėtų, tuo bandant kompensuoti problemą, kad ūkininkai netaiko apsaugos priemonių. Kaži ar kas nors iš tiesų mano, kad 7 papildomai sumedžioti vilkai pakeis ūkininkų situaciją. Ar galima leisti sumedžioti dar daugiau? Vilko apsaugos plane yra apibrėžta, kad siekti mažinti vilkų skaičių galima tik tada, jei jis viršytų 500, tad šiuo metu tam nėra pagrindo.

Prieškario ir pokario metais ir Sovietų Sąjungoje, ir Vakarų šalyse buvo siekiama vilkus išnaikinti, tas siekis iki šių dienų ataidi ne vieno medžiotojo galvoje. Kartu pas mus dažnai priduriama, kad vilkai tuo laikotarpiu neišnyko, ignoruojant faktą, kad Vakarų Europos šalyse šis tikslas buvo pasiektas ir vilkai buvo išnaikinti. Šiandien yra kita diena – patirties griauti ir naikinti, o paskui atkūrinėti, jau esame prikaupę, dabar metas išmokti sugyventi. Medžiotojų skaičius, siekiantis virš 30000 Lietuvoje, tobulėjantys ginklai ir transporto priemonės byloja apie menkas kelių šimtų vilkų išlikimo galimybes, jei mes patys jiems neleisime gyventi. Vilkų apsauga Lietuvoje viso labo yra leidimas jiems gyventi.

4. Jei neleidžiama daugiau medžioti legaliai, medžiojama nelegaliai.

Šis argumentas yra labiausiai liūdinantis, skambantis įvairiausiose diskusijose, pvz., jei nebus leista alkoholiu prekiauti degalinėse, bus prekiaujama nelegaliai... Suprask – leiskime viską, kas yra bloga, nes mes tai vis viena darysime. Skamba kaip grasinimai. Tačiau tai, kas yra bloga, neturi būti leidžiama, o brakonieriavimas baudžiamas ir netoleruojamas medžiotojų draugijose, o ne pasitelkiamas kaip argumentas. Juolab, kad ūkiams patiriant didelių nuostolių dėl vilkų vasarą yra galimybė prašyti leidimo sumedžioti vilką ne sezono metu – tą galima daryti legaliai. Kartu suprantant, kad gyvuliams reikalingos apsaugos priemonės, nes medžiokle pasiektas rezultatas nebus ilgalaikis, jeigu nesiekiama vilkų išnaikinti.

5. Vilkai išvaro lūšis.

Straipsnyje ne vienoje vietoje pabrėžiama, kad vilkai kenkia lūšims. Tačiau šie teiginiai yra atkeliavę iš senų laikų ir yra paneigti tiek Lietuvoje vykdomomis apskaitomis, tiek ir kaimyninių šalių moksliniais tyrimais. Lietuvoje vilkų ir lūšių apskaitos vyksta vienu metu ir jų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad lūšys ir vilkai daugelį metų gyvena tose pačiose teritorijose, pavyzdžiui, Karšuvos girioje, kurią F. Bakys gerai pažįsta. Su vilkais nuolat gyvena kelios lūšys. Todėl teiginys, kad vilkai išvaiko lūšis, liudija esant vidines nuostatas, kurios išlieka net ir savo akimis matant vilkus ir lūšis tame pačiame miške.

Pernai Lenkijos mokslų akademijos Žinduolių tyrimų instituto Beloveže direktoriaus pavaduotojas Krzysztofas Schmidtas pristatė atliktus mokslinius vilkų ir lūšių stebėjimus, iš kurių matyti, kad šių gyvūnų užimamos teritorijos sutampa. Beje, taip pat buvo padaryta išvada, kad vilkai ir lūšys nelemia kanopinių gyvūnų skaičiaus mažėjimo.

6. Vilkų yra daug daugiau nei rodo apskaitos

Tai nuolat kartojamas argumentas. Tačiau bandant pagrįsti savo nuomonę paprastai paberiama tiek su jokiais tyrimais nei duomenimis nesusijusių išvedžiojimų, kad tampa aišku, jog nuostata dėl didesnio vilkų skaičiaus iš tiesų yra niekuo nepagrįsta.

Vilkų apskaitą Lietuvoje vykdo miškininkai pagal tam tikrą metodiką. Būdamas Jurbarko miškų urėdu F. Bakys pats ir yra šios apskaitos vykdytojas. Apskaitos dieną miškininkai apeina miškus ir suregistruoja pėdsakus. Kaip pabrėžia ir F. Bakys, miškininkai ir medžiotojai žino, kur maždaug laikosi vilkai ir kiek jų yra, todėl jie parenka apskaitos maršrutus ne atsitiktinai. Apskaitos atlikimas remiasi sukauptomis miškininko žiniomis apie teritorijoje gyvenančius vilkus, kuriomis jis vadovaujasi planuodamas dvi apskaitos dienas.

Surinkti duomenys apibendrinami siekiant, kad vienas vilkas nebūtų suskaičiuotas keliose girininkijose, ir gaunamas minimalus vilkų skaičius. Taip, iš šios apskaitos mes nesužinome tikslaus skaičiaus. Tačiau tikslų skaičių įmanoma žinoti tik vykdant kruopščius mokslinius tyrimus, o ne iš apskaitos, kaip ir ne iš medžiotojų stebėjimų ar samprotavimų. Minimalus skaičius yra pakankami duomenys, kad būtų galima planuoti vilkų medžioklę – nėra jokio reikalo sumedžioti būtinai pusę tiksliai žinomo skaičiaus.

O štai teiginiai, kaip vilkai plūsta į Lietuvą iš kitų šalių ar gausiai dauginasi, yra niekuo nepagrįsti išvedžiojimai. Vilkai kerta šalių sienas kaip nori, tačiau visos kaimyninės šalys turi neskurdesnius miškus nei mūsiškiai, tad nėra pagrindo manyti, kad vilkai iš kaimynų turėtų kraustytis pas mus, o ne atvirkščiai. Vilkų jauniklių skaičius ir išgyvenamumas Lietuvoje iš viso nėra tyrinėti (nors F. Bakio teigimu, tai mokslininkų senų senausiai nustatyta).

Latvijos tyrimų duomenimis, pirmųjų metų nesulaukia 89 proc. vilkų jauniklių (F. Bakio vizijoje iš 160 išgyvena 100). Tad paskaičiavimai „iš lempos“, kiek vilkų porų susilaukia jauniklių ir kiek populiacija padidėja kasmet, yra grynas fantazavimas. Vilkų apskaita, kad ir parodanti ne tikslųjį, o minimalų skaičių, neatspindi vilkų prieaugio po 100-tą per metus. Dėl iš tokių fantazavimų išplaukiančių siūlymų medžioti po 150 vilkų (bet jauniklių vizijoje paskaičiuota tik 100, o kur dar vilkų mirtys, tarkim, dėl minėtų niežų?), ir tenka nuolat oponuoti medžiotojams. Galima drąsiai teigti, kad griežtas vilkų medžioklės reguliavimas yra būtinas, antraip yra pakankamai atstačiusių šautuvus ir pasišovusių vieną kitą šimtą vilkų sumedžioti vien vadovaujantis savo vizijomis, nuostatomis ir „žinojimais“.