Kad nekontroliuojama ar blogai kontroliuojama verslinė žvejyba beveik niekada nėra tvari, įrodo daugybė liūdnų pavyzdžių visame pasaulyje. Viena garsiausių yra taip vadinama Kanados Njufaulendo menkių krizė, kai besaikė žvejyba ir pavėluotas bei nepakankamas reguliavimas beveik visiškai išnaikino vienus gausiausių visame pasaulyje menkių išteklius. Per 25 metus žvejų verslininkų sugavimai nuo 800 tūkst. tonų nusirito beveik iki nulio 1992 metais. Buvo įvesti griežti apribojimai, uždrausta žvejyba ir vis tiek prireikė daugiau nei 20 metų, kol pasirodė pirmi tvarūs menkių išteklių atsistatymo požymiai. 2015 metais žvejams buvo leista sugauti 4 tūkst. tonų menkių, 2016 metais dar daugiau. Kanados Vyriausybė paskubėjo nudžiuginti žvejus, prognozuodama 70 tūkst. tonų artimiausioje ateityje, tačiau po 2017 metais sugautų 12 tūkst. tonų, atlikti moksliniai tyrimai nemaloniai nustebino visus – menkių ištekliai 2018 metų pradžioje sumažėjo beveik trečdaliu ir išteklių prognozė artimiausiu metu išlieka itin pesimistiška. Tai tik dar kartą įrodo, kaip sunku atkurti žuvų išteklius, o trumpalaikis Kanados žvejų džiaugsmas pritemo dar mažiausiai dešimtmečiui. Gamtos karkase kiekvienas jos elementas yra labai susijęs tarpusavyje, todėl vieno elemento pašalinimas sukelia pokyčius visoje sistemoje. Beveik išnykus menkėms, pasikeitė priekrančių ekosistema ir tie pasikeitimai tik trukdo šių žuvų ištekliams atsistatyti. Panašių pavyzdžių pasaulyje yra daugybė.
Lietuvoje kai kurių žvejų verslininkų godumas ir, drįsčiau teigti, trumparegiškumas taip pat padarė gamtai daug žalos. Gražiausiuose Trakų ir Ignalinos ežeruose buvo įveista karališka žuvis sykas. Sykas prigijo ir gausėjo, tačiau kai kuriuose ežeruose staiga išnyko arba tapo toks retas, kad jų ištekliai be dirbtinio veisimo anksčiau ar vėliau pasmerkti išnykti. „Netikėtai sutapo“, kad būtent šiuose ežeruose vyko verslinė žvejyba, o ją uždraudus tęsėsi specializuota seliavų žvejyba. Stintas Kuršių mariose žvejoję žvejai mėgėjai turbūt prisimena prieš kelis metus pagaudavę ir neįprastai daug mažų sterkų, tačiau didelių sterkų ištekliai beveik nepagausėjo, nes žvejai verslininkai daugumą šių vertingų žuvų sugavo dar nespėjus joms nei karto išneršti.
Pasaulyje mokslininkai jau seniai akcentuoja pernelyg intensyvios verslinės žvejybos neigiamus aspektus. Ir tai ne tik vertingų žuvų išgaudymas. Tai visas pluoštas tiksinčių uždelsto veikimo minų. Jau įrodyta, kad besaikis plėšrių žuvų gaudymas sukelia visą grandinę pokyčių ekosistemoje.
Kiekvienais metais vis intensyviau „žydintis“ vanduo, medūzų būriai, prastėjanti vandens kokybė ir dar daugybė kitokių neigiamų pokyčių yra ne tik taršos rezultatas, bet ir didele dalimi netiesioginė plėšrių žuvų išgaudymo pasekmė. Maža to, naujausi tyrimai įrodo, kad intensyviai gaudomos žuvys pradeda keistis genetiškai. Įprastai gamtoje naudingiausia plėšrių žuvų strategija konkurencinėje kovoje yra užaugti kuo greičiau ir užaugti kuo didesnėmis. Tačiau būtent tokios žuvys ir yra labiausiai pažeidžiamos žvejų verslininkų, nes greitai augti reiškia ir intensyviai medžioti bei daug judėti. Mokslininkai jau kalba apie vykstančią negatyvią selekciją. Dabar geriausia plėšrių žuvų taktika ilgesniam gyvenimui – lėtai augti, mažai maitintis ir būti kuo mažesnėmis. Prasidėjęs evoliucinis procesas anksčiau ar vėliau sukels naują žuvų išteklių krizę ir dar labiau komplikuos žuvų gausumo atsistatymą, nes mažos žuvies vislumas yra daug kartų mažesnis, o jos ikrų kokybė daug blogesnė. Žmogus, pasitelkęs selekciją, sugebėjo išveisti naujas augalų ir gyvulių veisles, kurių produktyvumas yra daug didesnis nei gamtoje esančių ar buvusių naminių augalų ir gyvulių pradininkų, tačiau pasaulio vandenyse dėl verslinės žvejybos prasidėjo atvirkštinė selekcija.
Dėl teisybės, oponuočiau daugeliui žvejų mėgėjų, kurie teigia, kad Lietuvoje žvejai verslininkai yra patys blogiausi. Naujoji Zelandija garsėja savo gamtos išteklių apsauga ir nors praeityje jie padarė didelių klaidų, ypač parduodami žvejybos plotus Japonijos žvejams, kurie tiesiog nusiaubė viską kas gyva, tačiau šiuo metu tai itin aukštus aplinkosauginius žvejybinius standartus taikanti šalis, o jos žvejai verslininkai garsėjo sąžiningumu. Bet visai neseniai paaiškėjo kitaip. Pagal taisykles Naujosios Zelandijos žvejai privalo pranešti netyčia sugavę vieną rečiausių pasaulio pingvinų – geltonakį pingviną. Esant pakartotiniam pingvinų sugavimui, žvejybą tektų reguliuoti. Taigi, eilę metų naujosios Zelandijos žvejai per metus pranešdavo sugavę 1–2 pingvinus, kol mokslininkams nekilo įtarimas. Paraginti mokslininkų, žvejybos inspektoriai patikrino tik 3 proc. žvejybų ir užregistravo 13 žuvusių pingvinų, kai nepatikrinti 97 proc. teigė, kad netyčia sugavo 1 pingviną... Duomenys nustebino Naujosios Zelandijos visuomenę, žvejybiniams laivams tapo privalomos nuolat veikiančios stebėjimo kameros. Žvejų argumentai apie darbo vietas, ekonominę naudą ir t.t. po tokio skandalo visuomenės nebejaudino, nors tikrai nepelnytai nukentėjo ir sąžiningi žvejai.
Suprantama, žvejams reikia pamaitinti šeimas, o dėl geresnio kąsnio ir be kontrolės net ir sąžiningiausiems pasaulio žvejams pagunda pasukčiauti buvo per didelė. Tačiau pernelyg didelė kontrolė irgi nėra išeitis – tai valstybei brangiai kainuoja, todėl daugelis išsivysčiusių šalių stengiasi surasti kitokių būdų, kaip išsaugoti žuvų išteklius, neišpučiant kontrolės aparato. Naujausi žuvų išteklių tyrimai parodo, kad toks būdas turbūt yra, ir kas geriausia, tai ne tik padeda apsaugoti žuvis, bet ir po kiek laiko padidina ir pačių žvejų verslininkų sugavimus! Švedijos, Italijos, JAV šalių pavyzdžiai įrodė, kad uždraudus žvejybą 20-30 procentų vandens telkinio ploto, kuriame yra svarbiausios nerštavietės ir jautriausia ekosistema, ir padidinus tinklų akį bei taikant aplinkai draugiškesnius žvejybos įrankius, žuvų gausumas pradėjo didėti, o po keliolikos metų žvejai sugauna daugiau žuvies net ir mažesniame plote. Sėkmės paskatintos, panašią žvejybos strategiją pradėjo ar planuoja pradėti ir kitos šalys.
Žinoma, geriausiai tokia strategija pasiteisina ją įgyvendinus visame vandens telkinyje, todėl Lietuvos atveju Kuršių mariose ir Baltijos jūroje tai gali nepasiteisinti, nes Lietuva kontroliuoja tik dalį šių vandenų. Tačiau Kuršių mariose ir Baltijos jūroje tai sėkmingai galima taikyti vertingoms žuvims suteikiant saugius migracinius koridorius ir valstybiniu mastu siekti panašios politikos įgyvendinimo visoje Baltijos jūroje. Beje, visose šalyse žvejai verslininkai šią naują strategiją sutiko labai priešiškai, tačiau jos nauda ilgainiui tapo tokia akivaizdi, kad prieš kelis metus Italijoje žvejai verslininkai netgi pasiūlė naujas papildomas teritorijas žvejybos draudimui.
Taip pat norėčiau oponuoti daugeliui žvejų mėgėjų, kad verslinę žvejybą reikia nedelsiant visur uždrausti. Taip, valstybės pajamos iš žvejų mėgėjų yra didesnės nei iš žvejų verslininkų net ir daug didesnius jūros ar vandenyno plotus turinčiose šalyse nei Lietuva, be to, verslinė žvejyba daugelyje šalių yra dotuojama. Europos Sąjunga žvejų verslininkų paramai išleidžia 3-4 milijardus EUR kasmet, žvejai verslininkai subsidijuojami dar ir nacionaliniu lygiu, jiems taikomos kuro lengvatos ir t.t. Dalis kategoriškesnių aplinkosaugininkų reikalauja nutraukti subsidijas – jų manymu, tai būtų geriausias būdas kovoti su žuvų išteklių pereikvojimu. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Suomijoje, kur mėgėjiška žvejyba yra itin populiari, valstybė turėjo kreiptis į žvejus verslininkus, kad jie padėtų išspręsti žvejų mėgėjų sukeltas problemas! Pasirodo, žvejai mėgėjai, pasitelkę naujausius žvejybos įrankius, labai efektyviai išgaudo plėšrias žuvis – lydekas, ešerius, sterkus. Plėšrių žuvų trūkumas leidžia gausėti jų grobiui – daugiausiai įvairioms smulkioms karpinėms žuvims, kol galų gale vandens telkiniuose smulkios žuvies prisiveisia tiek, kad kartu su buvusia arba esama vandens tarša sukelia rimtas ekologines problemas – vandens „žydėjimus“, deguonies stygius vasaros metu, sedimentų kaupimosi pagreitėjimą ir t.t. Nieko nedarant tokių vandens telkinių ekologinė būklė sparčiai blogėja.
Šiuo metu Suomijos vyriausybė samdo žvejus verslininkus, kurie selektyviai tokiuose vandens telkiniuose gaudo smulkias karpines žuvis – kuojas, plakius ir kt. Kitos šalys skiria daugiau lėšų dirbtiniam plėšrių žuvų veisimui ir saikingam mėgėjiškos žūklės reguliavimui – pavyzdžiui, Lenkijoje žvejams mėgėjams draudžiama imti ešerį mažesnį nei 15 cm, o kai kuriuose vandens telkiniuose šis dydis yra 18 cm, daugėja lengvatų ir vandens telkinių mėgėjiškam „pagavai – paleisk“ žvejybos būdui, be to, kaimyninėje šalyje plėšrių žuvų veisimas per pastaruosius kelis metus padidėjo iki keliolikos kartų. Lenkijoje upėtakių, kiršlių, sterkų ir lydekų vandens ploto vienetui veisiama dešimteriopai daugiau nei Lietuvoje! Mums, anksčiau ar vėliau, irgi reikės spręsti panašias problemas ir ilgalaikės tvarios strategijos paieškai neišvengiamai bus reikalinga konstruktyvi diskusija.
Tenka pripažinti, kad būtent žvejai verslininkai labiausiai vengia konstruktyvaus dialogo ir kovoje su žvejais mėgėjais naudoja daug nepagrįstų argumentų. Man dar neteko oficialiai išvysti nei vieno žvejų verslininko bent dalinio pripažinimo, kad jie irgi atsakingi už žuvų išteklių išeikvojimą. Paprastai kaltinami visi kiti. Tai ruoniai žuvis išgaudė, tai kormoranai viską išnaikino, tai Nemunas per seklus, tai Klaipėdos uostas per gilus. Taip, visa tai veikia žuvų gausumą, tačiau daugelyje šalių įrodyta, kad daugiausiai ir dažniausiai dėl žuvų išteklių sumažėjimo yra kalta verslinė žvejyba. Žvejų verslininkų naudojama „aplinka kalta“ taktika dalį žvejų mėgėjų pavertė amžinais priešais ir revoliucinis šūkis “Lietuva be verslinės žvejybos“ tikrai tampa vis populiaresnis visuomenėje.
Pagaliau, norėčiau šiek tiek plačiau apie žvejų verslininkų „priešus“ - ruonius. Taip, ruoniai išmoko maitintis tinkluose įkliuvusia žuvimi Lietuvos pajūryje (dažniausiai tai būna plėšrios žuvys) ir žvejams pridaro nemalonumų, tačiau tai jiems mirtinai rizikinga, nes nemažai jaunų nepatyrusių ruonių žūsta įsipainioję tinkluose. Tačiau verslininkai nutyli faktą, kad ruoniai taip buvo priversti daryti ne iš gero gyvenimo – plėšrių žuvų ištekliai Baltijos jūroje taip sumažėjo, kad gindamiesi nuo bado jie išmoko išsigriebti žuvį iš tinklų, nes patys pasigauti pakankamai žuvies dažnai neturėjo galimybių. Ten, kur žuvų ištekliai gausūs, ruoniai žvejų tinklų paprastai neliečia. Mokslininkai jau kelis metus skelbia, kad rytinėje Baltijoje menkių ištekliai jau ties pereikvojimo riba ir būtina veikti nedelsiant. Prieš kelis metus norėjome palyginti menkių mitybą Baltijos priekrantėje dabar ir prieš tris dešimtmečius, deja, negalėjome to korektiškai padaryti, nes Baltijos jūroje nepavyko pagauti net mažiausios menkės, kokios buvo tirtos 1980 – 1985 metais.
Apibendrindamas norėčiau pritarti Žuvininkystės įstatymo pakeitimo projektui, kuris gal ir yra tobulintinas, tačiau yra tikrai gera pradžia menkstančių žuvų išteklių apsaugojimui. Tikiuosi, ateityje visi žvejybos apribojimai bus grindžiami patikrintais ir recenzuotais faktais bei moksliniais tyrimais.