Japonijos paukščių apsaugos draugija mokslinių tyrimų srityje bendradarbiauja su Lietuvos edukologijos univeristetu. Institucijos yra pasirašiusios tarptautinę bendradarbiavimo sutartį. Sutarta, kad 2014-2016 m. bus bendrai vykdomas projektas „Šiaurės Rytų Europos mažosios žuvėdros Sterna/Sternula albifrons populiacijos produktyvumas, svarbiausios grėsmės ir sezoninių migracijų keliai“. Šiais metais tyrime dalyvavo Japonijos ornitologai - Takashi Fujii, Ryoh Murofushi ir vadovas dr. Yuzo Murofushi. Kartu su jais dirbo ir lietuviai – habil. dr. Petras Kurlavičius bei biologė Ingrida Meškinytė.
Mažoji žuvėdra yra daugelyje pasaulio valstybių saugoma rūšis. Mūsų šalyje veisimuisi ji dažniausiai įsikuria Nemuno upėje, o lizdus paprastai suka smėlėtose salose ir pakrantėse. Ten, kur šie paukščiai randa pakankamo dydžio veisimuisi tinkamų buveinių, suformuoja vadinamas kolonijas, t.y. artimoje kaimynystėje susuka ne vieną, o žymiai daugiau lizdų.
Šio tyrimo tikslas - Lietuvos pavyzdžiu išaiškinti pasaulyje nykstančios paukščių rūšies - mažosios žuvėdros - Europos populiacijos veisimosi produktyvumą, svarbiausias grėsmes, žiemaviečių regionus bei sezoninių migracijų kelius. Siekiant sunkiausio tikslo – ištirti žiemaviečių regionus bei sezoninių migracijų kelius, labai svarbu tam tikrą paukščių skaičių sugauti ir individualiai pažymėti.
Paukščių migracijų tyrimų metodikos pastaraisiais dešimtmečiais labai patobulėjo. Žiedavimas, kaip paukščių migravimo tyrimų metodas, tebėra aktualus, bet tyrėjai kartu su žiedu prie paukščio kojos pritvirtina ir mažus mikrokompiuterius (juos priimta vadinti geolokatoriais). Jie šiemet tesveria apie 0,6 g (pernai dar buvo naudoti tokie, kurie svėrė apie 0,9 g. Ši įranga automatiškai vienerius ar daugiau metų fiksuoja šviesos intensyvumo pokyčius. Jei taip pažymėtą paukštį pavyksta pagauti kitais metais, pagal geolokatoriaus sukauptą ir tyrėjų nuskaitytą informaciją galima nustatyti, kur ir kada nuo pažymėjimo iki pakartotino sugavimo jis buvo. Tai praktiškai reiškia, kad šie duomenys leidžia sužinoti paukščių rudeninės ir pavasarinės migracijų maršrutus ir susieti tai su laiku. Tai mokslui nauja ir paukščių apsaugos požiūriu labai svarbi informacija, kuri, tikimasi, padės tobulinti šios rūšies apsaugą. Vykdomi tyrimai trunka santykinai ilgai, todėl kol kas tik daugiausiai „investuojama“, o pirmųjų svarbiausių rezultatų tikimasi artimiausioje ateityje.
Paukščių gaudymas etiškai yra jautrus dalykas. Todėl norisi akcentuoti, kad mažųjų žuvėdrų gaudymas nėra nei tyrimų tikslas, nei uždavinys. Gaudomi paukščiai tam, kad tam tikrą statistiškai reikšmingą skaičių suaugusių individų galima būtų individualiai sužymėti, t.y. sužieduoti ir uždėti geolokatorius. Gaudant paukščius stengiamasi taip elgtis, kad jie nenukentėtų – nemestų lizdo, jauniklių ir panašiai. Kolonijose gaudoma tik dalis individų. Šiuo požiūriu mažoji žuvėdra yra labai paranki tyrimui, ypač gaudymui, rūšis. Visuotinai pripažinta, kad prie lizdo sugavus ir pažymėjus patiną ar patelę, jie pakankamai greit grįžta inkubuoti dėties ar maitinti jauniklių. Svarbu yra tik žmonėms (tyrėjams, poilsiautojams, žvejams ir kt.) per ilgai nebūti arti jų veisimosi vietos.
Mažąsias žuvėdras galima gaudyti įvairiu metu. Ne veisimosi vietose jos netgi gaudomos nakties metu, kuomet blogiau mato ir skrisdamos pakliūva į specialius smulkių paukščių gaudymui skirtus voratinklinius tinklus. Norint mažąsias žuvėdras gaudyti ir nepadaryti joms žalos, reikia gerai žinoti šios rūšies paukščių veisimosi biologijos ir elgesio ypatumus.
Nustatėme, kad šie metai tiriamiems paukščiams šalyje buvo ypatingai nepalankūs. Daugiausiai šių paukščių rasta Nemuno salose ir pakrantėse Jurbarko rajono ribose, bet ir čia jie veisėsi labai nesėkmingai. Štai, pvz., vienoje iš salų buvo susiformavusi daugiau kaip 50 porų kolonija. Paukščiai įsirengė lizdus ir pradėjo perėti. Labai gaila, kad ši šiemet šalyje didžiausia kolonija nukentėjo dėl žmonių masinio lankymosi birželio paskutinėmis ir liepos mėnesio pirmomis dienomis. Prie salos atvykus tarptautinei tyrėjų ekspedicijai mažųjų žuvėdrų kolonijoje matėsi daugybė žmonių pėdsakų ir keleto labai didelių smėlio „pilių“ liekanos. Tapo akivaizdu, kad buvusi karščio banga priviliojo daug žmonių prie vandens telkinių ir šį kartą mažųjų žuvėdrų kolonija stipriai nukentėjo. Radome tik stebuklingai nesutryptus išlikusius keturis lizdus su inkubuojamomis dėtimis ir vieną jau dviejų-trijų dienų jauniklį. Taigi išliko kiek mažiau nei 10 proc. kolonijos porų. Kitos greičiausiai šiemet palikuonių nesulauks.
Faktas, kad dėl žmonių lankymosi nukentėjo didžiausia mums žinoma mažųjų žuvėdrų kolonija, sukrėtė jau ne vieną žmogų. Kadangi dirbome tarptautinėje ekspedicijoje, jaudinomės ir dėl to, kad kenčia šalies įvaizdis. Tačiau suprantame, kad šis atvejis negali būti prilygintas tokiam, kuomet, pavyzdžiui, sąmoningai ir suvokiant pasekmes, pramogai ar tiesiog aptemus protui buvo šaudyta į baltojo gandro jauniklius lizde. Manome, žmonės turi daugiau domėtis ir žinoti apie gamtines savo krašto vertybes ir kaip jas saugoti. Pvz., nežinant, kad Nemuno salose ir smėlėtose pakrantėse būna sunkiai pastebimų paukščių lizdų, ant jų galima lengvai užminti. Todėl gegužės – liepos mėnesiais į tokias vietas geriausia apskritai neiti. Tačiau reikia pastebėti, kad kol kas Lietuvoje yra netobuli ir mažųjų žuvėdrų apsaugą reglamentuojantys teisiniai aktai. Čia turėtų profesionaliau dirbti Aplinkos ministerija. Žinoma, ir savivaldybės galėtų parodyti iniciatyvą.