Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius GRYNAS.lt sakė, kad viena ąžuolo šaka dar likusi, o kitos nulūžusios, taigi galima sakyti, kad belikęs tik stuobrys – jokio įstabaus vaizdo jau nebėra.
„Žinios tokios, kad 85 proc. medžio jau nebeturime“, - padėtį konstatavo seniūnas. Pašnekovas sako, kad yra įvairių spekuliacijų, kas lėmė medžio mirtį, tačiau pagrindinė priežastis paprasta – medžiui tiesiog atėjo laikas: „Galbūt buvo vėjo gūsis, ar trenksmas ir to užteko“.
Medis „traumų“ turėjęs ir anksčiau – vienos didelės šakos neteko dar 2009 m. Po to medyje buvo atsivėrusi didžiulė drėvė ir kitos medžio šakos ėmė pūti ir kristi žemyn. G. Kubilius sako, kad medžio išgelbėti jau buvo neįmanoma – nebūtų padėjęs nei betonavimas, nei kokios kitos priemonės.
Tiesa, G. Kubilius iškėlė klausimą, ar tikrai Sandariškių ąžuolas buvo antras pagal dydį Lietuvoje. Anot jo, tai lieka klausimu: „Jis seniai netekęs gamtos objekto statuso. Nežinau, kodėl taip buvo. Aš kai atėjau dirbti, jo jau nebuvo kaip gamtos paminklo, bet pastatėme nuorodą, kad jį lankytų, mylėtų ir saugotų. Visi, kurie planuodavosi turistinį maršrutą palei Nemunėlį, užsukdavo ir Sandariškių ąžuolo pamatyt, galėdavo įlįsti į drevę, nusifotografuoti. Tačiau visos žinios apie medį jau buvo labai pasenusios – Wikipedijoje rašo, kad 1,3 m aukštyje jo storis yra 7,17 cm. Aš pats matavau jį – tokiame aukštyje jo plotis buvo 10,2 m“.
Užbaigdams pokalbį seniūnas juokavo, kad medžiui nuvirtus, svarbiausia, kad neprasidėtų karas su Švedija: „ XVI a. karų su švedais metu buvo pasodintos trys gilės ir užaugo tik Sandariškių ąžuolas nuo žodžio sandora. Buvo pasakyta taip, kad tol, kol bus nors vienas gyvas lapelis, karo su švedais nebus“.