Pavasarį važiuojant keliu Rokiškis–Čedasai, vingiuojančiu per Plunksnočių mišką, akį traukia vieni gražiausių mūsų krašto augalų – vėjalandės šilagėlės. Tai sparčiai nykstančios laukinės gėlės, kurių visas užimamas plotas Lietuvoje gali būti viso labo 500 ha ar dar mažesnis.
Tačiau dažnas neatsispiria šių augalų grožiui bei pagundai prisibriaukšti jų puokštei.
Dėl tokio beatodairiško šilagėlių naikinimo per kelerius metus Plunksnočių miške augančių retų saugomų augalų sumažėjo šimteriopai.
Faktai:
Vėjalandė šilagėlė (lot. Pulsatilla patens) – vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos, šilagėlių (Pulsatilla) genties augalas.
Daugiametis, 7-50 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė, storoka, tamsiai ruda. Žiedstiebiai statūs, tankiai apaugę švelniais, sidabriškais plaukeliais. Apatiniai lapai, kurie išauga augalui peržydėjus, ilgais lapkočiais. Lakštas plaštakiškai suskaldytas į 3-7 dalis, o jų kiekviena dar į kelias skiltis. Viršutiniai lapai redukuoti, linijiškai suskaldyti, plaukuoti. Žiedai iš pradžių susiglaudę, vėliau žvaigždiškai išsiskleidžia. Apyžiedis paprastas. Žiedlapiai 6, pailgai kiaušiniški, nusmailėję, melsvai violetiniai, išorinė pusė apaugusi sidabriškais plaukeliais. Kuokelių daug, išoriniai virtę staminodžiais. Piestelių daug. Vaisius - tankiai apaugęs šilkiškais plaukeliais riešutėlis.
Žydi balandžio - gegužės mėn. Pietryčiuose dažna, kitur reta arba visai neaptinkama. Auga sausuose pušynuose, sauso miško aikštelėse, pamiškėse, ant sausų šlaitų, lengvuose smėlio dirvožemiuose.
Požeminėse augalo dalyse yra 5,6 % triterpeninių saponinų, patensozidų A, B, C ir D, antžeminėse dalyse - kumarinų, alkaloido ranunkulino, žieduose - antocianų: glikozido delfinidino.
Visos augalo dalys nuodingos . Sultys, patekusios ant akių, burnos gleivinės ar jautresnės odos, gali sukelti uždegimą.
Augalas dekoratyvus, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.