Plėšrūs laukiniai žvėrys, kuriuos esame įpratę matyti per laukinės gyvūnijos dokumentikos filmus, bedraskančius zebrą ar antilopę gnu, glaustosi ir murkia. Atrodo, lyg kas nors būtų kelis kartus padidinęs kaimynės katiną ir nudažęs jį gelsva spalva.
Po tokiais vaizdeliais skaitytojai ginčijasi, ar taip elgiasi tik visiškai prijaukinti liūtai?
Iš tiesų Liūtų užkalbėtojo pravardę gavęs Kevinas, baigęs anatomijos ir psichologijos bakalauro studijas, netikėtai gavo progą dirbti su laukiniais plėšrūnais ir sulaužė visas kada nors užrašytas saugumo taisykles.
Vyrukas tapo savamoksliu gyvūnų elgesio specialistu. Jokių grandinių ar lazdų! Kevinas pabandė suprasti kiekvieną liūtą kaip individą - kas jį erzina, kas suteikia jam džiaugsmo ir laimės, o kas - liūdina? Būtent dėl ilgus metus kurto abipusio ryšio ir pasitikėjimo žvėrys jį priėmė į gaują tarsi savą.
Jokio veisimo nelaisvėje
Jis nufilmavo pilnametražį filmą apie baltą liūtą, kuris, nepaisant gentainių pasipriešinimo, užaugo ir rado savo gaują.
Šiuo metu K. Richardsonas yra įkūręs „Welgedacht Private Game“ rezervatą laukiniams plėšrūnams. Šis rezervatas įsikūręs netoli Johannesburgo - didžiausio miesto Pietų Afrikoje. Kevinas visai neseniai persikraustė į šią vietą kartu su visais savo
urzgiančiais augintiniais, kad tęstų didžiųjų kačių apsaugos veiklą. Čia įrengta 12 didelių erdvių aptvarų ir plėšrūnai kas dvi savaites keičia aptvarą.
Rezervato savininkas sako, jog tokiu būdu jiems neįgrįsta tas pats aptvaras, jie užuodžia prieš tai čia gyvenusių plėšrūnų kvapą ir tokiu būdu stimuliuojami jų instinktai. Žvėrys paeiliui gali pasibėgioti ir didžiulėje 1300 hektarų teritorijoje. Šiame plote dažniausiai ir filmuojami įvairūs televizijos siužetai ar pilnametražiai filmai.
Vis tik K. Richardsonas yra prieš liūtų veisimą nelaisvėje, jų laikymą privačiuose namuose. Afrikoje egzistuoja gausybė rezervatų, į kuriuos vyksta savanoriai prieš už tą gerą darbą susimokėję didžiulius pinigus. Jie naiviai tiki, jog šie gyvūnai bus grąžinti į laukinę gamtą. Taip nenutinka. Žvėrys išnuomojami pramogų organizatoriams ir toliau gyvena narvuose, kur turistai gali su jais nusifotografuoti.
Liūtų užkalbėtojas yra nusiteikęs prieš tokias praktikas, kaip ir nelaisvėje užaugintų liūtų pramoginę medžioklę tiesiog aptvaruose iš safario džipo. Tokia praktika afrikoje vadinama „medžiokle skardinėje“ („canned hunting“). Savaime suprantama, jog tokiu atveju liūtas, visą gyvenimą augintas žmonių, nuo jų nebėga ir juo labiau, neturi galimybės pabėgti.
Beje, šis rezervatas taip pat kviečia dirbti savanorius. Darbas rezervate apima laukinių žvėrių priežiūrą, narvų tvarkymą, gyvenimo sąlygų gerinimą. Rezervato darbuotojai teigia, jog naktimis savanoriai girdi liūtų riaumojimus, o kartais jiems tenka su šiais žvėrimis susidurti akis į akį.