Į pasakas, kurias seka savų interesų, populiarumo, politinės, materialiosios ar dar kažkokios naudos siekiantys bei visuomenės jausmais manipuliuojantys pasakoriai, siūlome žiūrėti kritiškai. Neturėdami žinių apie miškus, jie piešia tikrovės neatitinkantį miškininkystės paveikslą. Jaučiame pareigą faktais prasklaidyti mitų ir emocingų teiginių apie Lietuvos miškus ūkanas.
1 mitas: „Viską iškirto, tuoj neliks nė vieno medžio“.
Netiesos banga prieš miškininkystę vis intensyvėja, o mums, miškininkams, jau ne vienerius metus besitęsiantis dezinformacijos srautas daro didžiulę reputacijos žalą.
Lietuva pasižymi saikinga ir pagrįsta miškų kirtimų norma. Mūsų miškų plotas apima 2,2 mln. hektarų, o kasmet pagrindiniais kirtimais kertama tik apie 20 tūkst. ha plote. Tai sudaro mažiau nei 1 proc. visų miškų. Visų, įskaitant miško priežiūrai skirtų, kirtimų plotas apima dar apie 4 proc. medynų. Be to, pagrindiniais kirtimais iškirstas plotas turi būti ir yra atkuriamas per ne ilgiau kaip 3 metus.
Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, Lietuvos miškuose sukaupta apie 577 mln. kubinių metrų medienos. Kasmet užauga apie 20 mln. kub. metrų stiebų medienos, o visais kirtimais iškertama apie 10–11 mln. kub. metrų šios medienos. Tai sudaro tik 1,8 proc. nuo viso miškuose sukaupto medienos tūrio.
Miškuose visada priauga daugiau medienos, nei yra iškertama – Lietuva kerta apie 70% metinio stiebų prieaugio arba apie pusę viso miško medžių fitomasės prieaugio. Tai vienas iš „žaliausių“ rodiklių pasaulyje.
Jei pagrindiniai kirtimai būtų uždrausti, vien kompensacijoms miško savininkams tektų skirti ne vieną milijardą eurų, nekalbant apie tai, kad valstybės biudžetas netektų keliasdešimt milijonų pajamų kasmet, kurios ne tik grįžta atgal į mišką, bet ir pasiekia kiekvieną pilietį.
Iš lėšų, gautų pardavus medieną, išlaikomi ir nacionaliniai parkai ir kitos gamtosauginės institucijos. Kirtimų liekanos plačiai naudojamos kaip biokuras Lietuvos katilinėse, leidžia ne tik smarkiai sumažinti šildymo išlaidas Lietuvos žmonėms, bet ir atsisakyti taip plačiai anksčiau naudotų rusiškų dujų.
Todėl kirtimų nereikia demonizuoti. Būtina stengtis, kad ūkinė veikla miškuose taptų draugiškesnė aplinkai. Tam reikia investuoti į mokslą, tyrimus, technologijų kūrimą, o ne drausti kirtimus.
2 mitas: „Neliko sengirių, visur vien jaunuolynų prisodinta“.
Jeigu tikėtume pirmuoju mitu, kad Lietuvoje jau beveik viską iškritome, vadinasi, sodinant vis naujus medžius jų vidutinis amžius kasmet šalyje turėtų „jaunėti“. Tačiau taip nėra.
Valstybinės miškų tarnybos, duomenimis, vidutinis medynų amžius per pastaruosius 10 metų ne mažėjo, o padidėjo. 2011-2014 metais vidutinis amžius siekė 53, o pastarąjį dešimtmetį siekia 54 metus.
Svarbu suprasti, kad medynai nėra gyvenantys amžinai, o sengirėse biologinė įvairovė trumpai plyksteli dėl to, kad nusenę ir savo fitomasės nuo vabzdžių ir puvinių sukėlėjų nebegalintys apsaugoti medžiai sukuria namus ir atiduoda save maistui kitoms gyvosios gamtos rūšims. Tačiau tai laikinas reiškinys, ir kelių dešimčių metų bėgyje senieji medynai suyra, užleisdami vietą naujai besiformuojančioms ekosistemoms.
Jei kam nors pavyktų uždrausti kirtimus, šiandien gal ir džiaugsimės besiformuojančiomis sengirėmis. Bet mūsų anūkai – masiškai senuosius miškus pakeitusiais krūmynais ir jaunuolynais. Lietuvoje esanti miškininkystės sistema nukreipta į kuo tolygesnio balanso tarp jaunų, pusamžių ir senų medynų palaikymą.
3 mitas: „Kitos šalys nekerta savo miškų, čia tik pas mus šitaip...“
Lietuvos miškus tvarkančios organizacijos yra gerai vertinamos tarptautinėje arenoje – mes vieni pirmųjų praeiname ir labai griežtą FSC (Forest Stewardship Council) sertifikavimo procesą.
Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat įvardinama tarp geriausiai miškus tvarkančių valstybių.
Vienintelė šalis Europoje, kuri menkai ūkininkauja savo miškuose, yra Rusija. Visos kitos ūkininkauja.
Dažnai teigiama, kad Skandinavijos šalys savo miškus puoselėja labiau. Tačiau tai nėra tiesa. Statistika rodo, kad Skandinavijos šalys savo miškus ūkiniams tikslams tenkinti naudoja intensyviau, nei Lietuva. Tarp jų, ekologiško gyvenimo būdo forpostas Švedija – net gerokai intensyviau.
Svarbu ir tai, kad pagrindiniai medienos naudotojai Lietuvoje yra net ne baldų pramonė, o šalies gyventojai bei energijos gamintojai ir tiekėjai. Tai ekologiškesnis energijos ir šilumos gavybos būdas, nei deginti iškastinį kurą, jau net nekalbant apie ekonominę priklausomybę nuo Rytų kaimynų.
4 mitas: „Kerta visur, net nežiūrėdami – draustiniuose, nacionaliniuose parkuose, sengirėse“.
Žmogaus veikla yra uždrausta tik rezervatuose. Draustiniuose kirtimai gali būti itin svarbi gamtotvarkos planų dalis. Pavyzdžiui, vien smiltpievių atkūrimui NATURALIT projekto rėmuose Dzūkijoje buvo paaukota 42 ha brandaus miško. Ir tai tik vienas projektas.
Taip pat dažnai miškininkams tenka girdėti, kad vertingose miško buveinėse medžiai yra guldomi prisidengiant sanitariniais kirtimais.
Tai – absoliuti netiesa ir taip teigiančiųjų menkas nuovokumas.
Sanitariniai kirtimai yra nuostolingi. Tačiau jie yra būtina ir vienintelė veiksminga priemonė, kuria žievėgraužių vabzdžių populiacijos sprogimo atveju galima išgelbėti likusią medyno dalį nuo pražūties.
Tokia praktika taikoma visame pasaulyje, niekas dar nesugalvojo tinkamesnio metodo žievėgraužių vabzdžių plitimui sustabdyti. Lietuvoje sanitarinius kirtimus taikyti yra būtina teisės aktuose numatyta tvarka.
Teiginiai, kad kažkas pinigaujasi prisidengdami sanitariniais kirtimais, yra pasakaitės iš rūsio – pagal plynųjų sanitarinių kirtimų apimtis yra koreguojama metinė LR Vyriausybės patvirtinta kirtimų norma, o sveiką medieną pakeisti mirusia ir pradėjusia irti mediena nėra jokios ekonominės logikos.
5 mitas: „Miškai turi būti rekreacijos vieta, skirta paprastam žmogui“.
Tais „paprastais žmonėmis“ save neretai pristato savanaudiškų intencijų naudotis svetimu turtu turinčios bendruomenės ar aktyvistai. Pastebime, kad beveik visi garsiau nuskambėję atvejai – bandymas sustabdyti kirtimus netoli nuo ekoaktyvistų namų. Kas tame medyne bus po 30 ar 50 metų, ir kaip tai liečia savininko teises ar pareigas, iš kokių lėšų bus prižiūrimas miškas, ekoaktyvistų nejaudina.
Todėl reikia kalbėti ir apie tai, kad daugeliu atveju vietinės bendruomenės nori ne apsaugoti mišką, o siekti asmeninės naudos svetimo turto sąskaita ne jiems priklausančioje valdoje.
Pavyzdžiui, netgi kirtimai Šimonių girioje. Jie ten tikrai įvyko neteisėtai, tačiau niekas kažkodėl nekalba apie tai, kad saugoma teritorija keleto žmonių iniciatyva ten buvo suformuota privačioje valdoje ne tik neatlyginus savininkui dėl pritaikytų ribojimų teisėtai naudotis savo turtu, bet ir jo apie tai neinformavus.
Paminėtina, kad Lietuvoje esanti teisės aktų visuma ir miškininkavimo praktika visiškai leidžia žmonėms naudotis miškais kaip rekreacijos vieta. Tačiau norint iš miško išvyti ūkinę veiklą, būtų gerai patinkantį mišką nusipirkti arba išsinuomoti ilgam laikotarpiui. Ironiška, bet tokių iniciatyvų praktiškai nematome, kai tuo metu įvairaus pobūdžio bandymų apriboti savininko teises į jam priklausantį turtą – nors vežimu vežk.
Svarbu pridurti ir tai, kad Lietuvoje yra apie 250 000 „paprastų žmonių“ ir dar bent milijonas jų šeimų narių, kurie privačios nuosavybės teise valdo mišką. Jie taip pat yra bendruomenė ir visuomenės dalis. Nieko nėra toliau už tiesą, kuomet tyčia yra kuriamas vaizdinys, kad dėl miškininkavimo būdo neva ginčijasi „visuomenė“ vienoje pusėje, ir „verslas“ kitoje. Tai – netiesa.
6 mitas: „Senovės lietuviai labiau tausojo mišką, jį laikė gyvu sutvėrimu, miškų būta daugiau“.
Miškas senovės lietuviams buvo išsigelbėjimas nuo bado, slėptuvė karo ar kitų negandų, bet tai nereiškia, kad lietuvis nekirto miško. Žemės ūkiui reikalingos žemės buvo gaunamos tik vienu būdu – nulydant mišką ir vietoj jo pasėjant grūdus. Namai, baldai, dauguma apyvokos daiktų – viskas buvo iš medienos. Mūrinių buvo tik keletas pilių, jau nekalbant apie gyvenamus namus, kuriuos plytinius galėjo sau leisti tik labai turtingi žmonės.
Visa tai yra gerai dokumentuota – nuo Žygimanto Augusto laikų Lietuvos, kuri buvo labai miškingas kraštas, iki XIX a. pabaigos Lietuvos teritorijos miškingumas sumažėjo nuo 50-55 proc. iki 23,5 proc., o XX a. viduryje – ir iki 19,5 proc.
Palyginimui, norime pademonstruoti paskutiniosios miškininkų kartos darbus – per paskutinius 70 metų šalies miškingumas padidėjo iki 33,7 proc., sukauptos miškuose medienos tūris – nuo 125 mln. iki 567,4 mln. kubinių metrų. Šie rodikliai, kaip ir vidutinis medynų amžius, saugomų teritorijų plotai, žvėrių ir kitos bioįvairovės gausa ir kt. didėja ir dabar. Todėl stebina, kad ekoaktyvistai miškus nuo miškininkų pasirengę apginti būtent dabar.
Lietuva yra tarp nedidelio skaičiaus valstybių, kurių teritorijose augančiuose miškuose atliepiami ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai bei ekologiniai visuomenės poreikiai. Tai vadinama daugiafunkcine miškininkyste. Mūsų šalyje daugybė apribojimų žmogaus veiklai pritaikyta ne tik saugomose teritorijose, bet ir visuose ūkinės paskirties miškuose. Kas netiki, tegul pabando nusipirkti mišką ir jį tiesiog nusikirsti.
Dr. Marius Aleinikovas, LAMMC Miškų instituto direktorius;
Prof. Kęstutis Armolaitis, Lietuvos mokslų akademijos narys;
Dr. Remigijus Bakys, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktorius, Lietuvos miškų ūkio rūmų prezidentas;
Dr. Julius Danusevičius, Lietuvos miškininkas, miško genetikas ir selekcininkas;
Dr. Algis Gaižutis, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos prezidentas;
Prof. Stasys Karazija, Lietuvos mokslų akademijos narys;
Prof. Andrius Kuliešis, Lietuvos miškininkas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras;
Prof. Antanas Juodvalkis, Lietuvos miškininkas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras;
Prof. Alfas Pliūra, Lietuvos mokslų akademijos narys;
Dr. Vidmantas Verbyla, miško selekcininkas ir dirvožemininkas.