Britų Karališkoji paukščių apsaugos bendrija (Royal Society for the Protection of Birds, RSPB) ėmėsi tirti mįslingą tūkstančių orientaciją praradusių paukščių žūtį palei Britų salyną. Žvejai pranešė jūroje, palei pietinę Anglijos pakrantę sutinką šimtus pasiklydusių ir išsekusių parkuose ir soduose gyvenančių paukščių, kurie tiesiog akyse krinta į jūrą ir žūsta. O štai rytinėje Britų salyno pakrantėje (nuo Nortamberlando iki Kento) pranešama apie milijonų paukščių (baltabruvių strazdų, smilginių strazdų, juodųjų strazdų ir kikilių) pasirodymą. Manoma, kad jie prarado orientaciją ir atklydo iš Skandinavijos.
„Žvejojome maždaug už 15 km nuo Portsmuto ir išvydome atskrendančius tūkstančius nesiorientuojančių nedidelių paukščių, - pasakoja vienas žvejas. – Daug jų iš nuovargio mėgino nutūpti tiesiai ant jūros ir, žinoma, žuvo. Tame pulke matėme nykštukų, liepsnelių, strazdų. Danguje jų buvo tiršta. Mano vertinimu, mačiau, kaip žuvo apie 500 paukščių – čia tik 125 metrų spinduliu. Pakeliui namo vandenyje negyvų sparnuočių matėme dar daugiau – košmariškas vaizdas.“
„Šiuose pranešimuose minimi skaičiai, reikia pripažinti, yra šiurpiai dideli, - neslepia RSPB bendrijos direktorius Martinas Harperis (Martin Harper). – Tai gali turėti įtakos rūšių populiacijoms – jos gali žymiai sumenkti.“
Manoma, kad paukščiai tapo neseniai palei Anglijos krantus susiformavusio rūko ir smarkių vėjų aukomis. RSPB spėja, jog milijoniniai paukščių pulkai rytinėje salos pakrantėje gali būti laimingi išgyvenusieji, kuriems sunkiomis sąlygomis pavyko iš Skandinavijos perskristi Šiaurės jūrą. Tikėtina, jog labai daug jų gentainių žuvo jūroje.
„Ornitologai tai vadina klasikiniu „rudeniu“ – kai konkrečiu trumpu rudens periodu dėl paukščių migracijos rytinėje pakrantėje susitelkia didžiuliai sparnuočių pulkai, - samprotauja RSPB atstovas Grehemas Madžas (Graham Madge). – Spėtume, kad tie paukščiai iš Skandinavijos išskrido geru oru – tai instinktyvus paukščių elgesys. Migruoti pradėję paukščiai skrido virš Šiaurės jūros ir greičiausiai pateko į rūkus, kurie Britų salyną gaubė prieš keletą savaičių.“
„Paukščių rytinėje pakrantėje – tūkstančių tūkstančiai, - pasakoja Janas Kendalas, RSPB Brentono uolų rezervato vadybininkas. – Nutūpę viską iš eilės: uolas, laukus, gyvatvores, elektros linijų laidus. Iš Skandinavijos išskridę paukščiai pakeliui tikriausiai pakliuvo į rūką ir lietų. Tad jie pirmoje pasitaikiusioje sausumoje nutūpė pailsėti. Paukščių čia dabar tiršta.“
Tokie sparnuočių sambūriai rytinėje pakrantėje – nieko blogo ir nieko stebėtino. Tačiau ornitologus smarkiai sunerimti privertė žvejų pranešimai negyvus paukščius pietinėje pakrantėje.
„Žvejai pasakoja jūroje sutinką šimtų paukščių būrius, sparnuočiai būna tokie išsekę, jog į jūrą krinta tiesiog akyse, - pasakoja G. Madžas. – O tai – ypatingai neįprasta. Dar keisčiau, kad tuos pulkus sudaro tokie paukščiai kaip liepsnelės, strazdai, nykštukai ir kitų rūšių atstovai, garsėjantys kaip puikūs tolimų migracijų ekspertai.“
RSPB specialistai Britų salyno gyventojus perspėja, kad pavargę paukščiai ieškos maisto ir gali užklysti į miestus, sodus, ypač jei orai Ūkanotajame Albione suprastės ir virs žiemiškais. Ornitologai ragina britus pasirūpinti lesyklėlėmis ir maistu, kurį laiką susilaikyti nuo gyvatvorių karpymo, mat jose sparnuočiai gali ieškoti uogų.