Šiemet Jeilio (JAV) universiteto mokslininkams paskelbus kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą, kuriame Lietuvos miškai pagal jų išsaugojimą įvertinti pirmąja vieta pasaulyje, GRYNAS.lt pabandė pasidomėti, kurie gi Lietuvos miškai yra patys vertingiausi. Specialistai beveik vieningai pripažino, kad vieningo miškų reitingo Lietuva neturi, tačiau pagal tam tikrus kriterijus Lietuvos miškų vertę nustatyti galima.
Lietuvos miškai – be reitingų
Kaip GRYNAS.lt aiškino Miškų instituto Miškininkystės skyriaus vedėjas Virgilijus Mikšys, miškų būklė vertinama įvairiais aspektais – vertingumo, miškų monitoringo, produktyvumo, todėl pasakyti, kuris yra pats vertingiausias, ko gero, neįveikiamas uždavinys.
Jis pripažino, kad Lietuvos miškams visai į naudą išeitų jų reitingavimas, tačiau iki šiol tokio dalyko niekas nėra įgyvendinęs „Minčių ir praeityje buvo, ir dabar yra, tačiau bendro generalinio kriterijaus, man atrodo, niekas nesukūrė ir abejoju, ar greitai sukurs“.
Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus Rimanto Prūsaičio teigimu, sudaryti Lietuvos miškų reitingą pagal visus parametrus būtų neįmanoma: „Jeigu vertinti atskirai pagal tam tikrus rodiklius, pagal sąlygas, funkcijas, miškų grupes gal ir galima, tačiau būtų labai sunku juos sugrupuoti“.
Anot jo, dabar Lietuva išgyvena tokį laikotarpį, kad daug žemės yra želdoma, daug miškų buvo neinventorizuota – todėl miškų rodikliai išėjo didesni ir Lietuva buvo pastebėta Jeilio mokslininkų. Tyrėjų rezultatus jis buvo linkęs vertinti atsargiai.
„Išėjo Jeilio mokslininkų vertinimas, nors nepasakyčiau, kad jis labai objektyvus. Nepasakyčiau, kad Lietuvos miškai geriausiai tvarkomi, žinant nusistovėjusias Vokietijos, Lenkijos tradicijas.
Sutapo toks laikotarpis, galbūt tikslėja mūsų nacionalinė inventorizacija, kiti miškų matavimai. Viską pasvėrus, nežinau, kaip čia iš tikrųjų būtų“, - svarstė Valstybinės miškų tarnybos direktorius.
Jis patvirtino išsakytus V. Mikšiaus žodžius, kad galvoje yra daug minčių, tačiau konkrečių tikslų sudaryti Lietuvos miškų reitingą urėdija šiuo metu neturi.
Tyrimui atlikti - trys svarbūs kriterijai
Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas Danas Augutis GRYNAS.lt patarė Lietuvos miškus įvertinti gamtinės įvairovės aspektu. Tai esą padaryti būtų lengviau, nes tokius duomenis kaupia Valstybinė miškų tarnyba.
Anot D. Augučio, miškų analizei atlikti pakaktų patyrinėti šiuos tris rodiklius – negyvos medienos kiekį; kertinių miško buveinių skaičių ir suskaičiuoti gamtinę brandą pasiekusių medynų skaičių. Negyva mediena kaip ir gamtinę brandą pasiekę medynai yra neatsiejamos sveiko miško sudedamosios dalys. Tyrimai rodo, kad mūsų klimato juostoje nuo negyvos medienos yra priklausoma net 5000 – 7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Tai reiškia, kad būtent jos gausumas arba skurdumas nulemia ir miško biologinės įvairovės mąstą.
Pagal Valstybinės miškų tarnybos duomenis, miškingiausios Lietuvoje yra Alytaus, Vilniaus ir Telšių apskritys, atitinkamai kuriose miškingumas siekia 49,1, 43,7 ir 36,1 proc.
Pagal medienos išteklius, vėlgi turtingiausios Vilniaus (101,2 mln. kub. m) ir Alytaus (66,6 mln. kub.m) apskritys.
Didžiausią brandžių medynų plotą III ir IV kategorijos valstybiniuose miškuose turi Ukmergės (8 898,1 ha) ir Panevėžio (8586,7 ha) miškų urėdijos. Privačiuose miškų valdose daugiausiai brandžių medynų yra Utenos (13 407, 3 ha), Telšių (94 98,7 ha) ir Rietavo (9115,9 ha) miškuose.
Naujausiais šių metų lapkričio 19 dienos duomenimis, iš viso Lietuvoje yra 5381 kertinė miško buveinė ir dar 3295 apibrėžtos kaip potencialios miško kertinės buveinės.
Pagal negyvos medienos kiekius taipogi pirmauja Vilniaus ir Alytaus apskritys. Vilniaus apskrities miškuose suskaičiuota 3999 tūkst. kub.m sausos medienos, Alytuje - 3118 tūkst.kub. m.
Miškų žemėlapis yra, bet ne viešas
Tam tikrų tyrimų Lietuvos miškų vertingumo tema mūsų šalyje būta ir anksčiau, tiesa, jų rezultatai į reitingus nesugulė.
Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, ornitologų draugijos ekspertas Petras Kurlavičius GRYNAS.lt patvirtino, kad Lietuvos miškai prieš keletą metų buvo inventorizuoti ir iš jų išrinkti vertingiausieji biologinės įvairovės požiūriu.
„Tai buvo tarptautinis projektas, inicijuotas Pasaulinio Gamtos fondo. Jame dalyvavo visos Pabaltijo šalys. Projekto tikslas buvo iš esamų duomenų bazių atrinkti biologinės įvairovės apsaugos požiūriu vertingiausius miškus ir sudaryti jų žemėlapį“, - sakė P. Kurlavičius.
Lietuvos miškai, anot profesoriaus, buvo vertinami tokiais kriterijais – rūšių įvairovės, miškų amžiaus, biologinių vertybių (retų rūšių buveinės ir pan.).
„Lyginant vienos rūšies pušyną ir mišrų kelių rūšių medžių medyną, pastarasis būtų vertingesnis. Aplinkosaugoje visais atžvilgiais senesni miškai taip pat turi didesnę vertę“, - vertintų kriterijų kelis pavyzdžius pateikė P. Kurlavičius.
Pasak profesoriaus, vertingiausių miškų žemėlapis buvo sudarytas GIS duomenų bazėje. Ta reiškia, kad jis kaip žemėlapis nėra saugomas, o duomenų bazėje yra tik tyrimo duomenys. „Toks ir buvo sumanymas. Tik tiek, kad jau praėjo nemažai metų, mes jau nebesinaudojame ta baze, nes laikas praeina, miškus kerta... Tas projektas buvo toks daugiau rekomendacinio pobūdžio, dėl jo nesustojo miškų vartojimas. Vyresnio amžiaus miškai yra labiausiai kertami, todėl, manau, kad dabar būtų didžiuliai pokyčiai ir bazė būtų nebetinkama praktiniam naudojimui. Specialistai gali baze pasinaudoti, bet ne viešam demonstravimui“, - aiškino P. Kurlavičius.
Vertingiausieji - Vidurio Lietuvoje, seniausieji - Vingio parke
Anot profesoriaus P. Kurlavičiaus, buvo atrinkti tik aplinkosaugos požiūriu vertingiausi miškai: „Daugiausiai biologinės įvairovės apsaugos požiūriu miškų yra Vidurio Lietuvoje. Vertingiausi yra mišrūs ir drėgni miškai. Tai būtų Biržų giria, Žalioji giria, ypatingai Kėdainių, Ukmergės ir Kauno rajonų miškai, nors ten nėra milžiniškų miškų masyvų. Šie miškai vertingiausi dėl to, kad ten yra pagrindinės ąžuolų ir uosių augimo vietos, kitur mes šių medžių turime mažai. Ten yra miško kertinių buveinių ir dirvožemių įvairovė, tai lemia ir augalų ir gyvūnų įvairovę“, - tyrimo rezultatus komentavo pašnekovas.
Seniausiųjų miškų, anot jo, yra tik nedideli lopinėliai.
„Beveik nebeturime natūralaus miško, kur galėtume nuvesti žmogų ir pasakyti, kad jis nekirstas šimtą metų. Tokio Lietuvoje nėra. Buvo laikas, kad vyravo elementarus nesupratimas. Dabar, jeigu norėtumėte pažiūrėti seną mišką, reikia eiti į Vingio parką. Ten auga pušys, kurios yra arti 300 metų senumo, o miške tokių nėra - iškirsti iki paskutinio, o pavienių medžių likę vienetai. Susigriebta prieš kokių 40 metų ir jau turime nedidelius plotelius, kur neūkininkaujama miškuose jau keli dešimtmečiai, bet tie ploteliai yra labai nedideli“, - aiškino P. Kurlavičius.
Punios šilas – vienas vertingiausių
Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialistės aplinkosauginiam švietimui ir mokymui Ramutės Milušauskienės teigimu, Punios šilas Lietuvos miškų kontekste išsiskirtų savo kuriama verte. Jis be abejonės galėtų būtų įtrauktas ir į vertingiausių Lietuvos miškų sąrašą, jeigu tik toks būtų sudaromas.
„Ten ąžuolai daugiau kaip 200 metų auga. Kiekvienas augalas turi savo vardą pagal Lietuvos istorijos įvykius. Kadangi ąžuolai tokie seni, ant jų taip pat auga tam tikra augalija, kuri ant jaunesnių medžių neauga“, - dėstė pašnekovė.
Kertinių miško buveinių, anot jos, taip pat miške yra apstu: „Sengirėje negalima išvežti nė vieno medžio. Jeigu baigėsi medžio augimo laikotarpis, medis nuvirto, jis ir pasiliko, jame atsiranda nauja gyvybė – ir ne viena, o tūkstantis gyvybių. Jeigu paimtume padidinimo stiklą ir pasižiūrėtume į tai, ko plika akimi nematyti, pamatytume daug įvairiausių vabaliukų, samanėlių, ten yra daug vertės“.
Verslininkų norai atsveria gamtosaugininkų
Anot profesoriaus P. Kurlavičiaus, miško išsaugojimas ir leidimas juo pasidžiaugti žmogui turėtų vienas kitam neprieštarauti, tačiau realybėje šie interesai kartais kertasi.
„Vienam gal miškas yra gražus, kur visi medžiai yra vienodo amžiaus, susodinti eilėmis - t.y. dirbtinai pasodintas miškas ir dar takeliai išasfaltuoti. Kitam žmogui gali būti gražu ten, kur yra daug negyvos medienos, kur yra natūralus miškas, nes jis toks buvo, kol žmogus jame ne taip aktyviai veikė. Čia yra žmogaus išsilavinimo, supratimo reikalas. Mes mokslininkai keliame klausimą, ar dabartinės apkrovos miške yra tinkamos, kad mes miškų biologinę įvairovę išsaugotume ateities kartoms“, - dėstė profesorius.
Tam, kad biologinė įvairovė būtų išsaugoma, turėtų būti saugomi 9-13 proc. miškų. „Tada būtų ekonominiai nuostoliai. Kai kas galvoja, kad tai būtų per didžiulė prabanga, jeigu mes apie 10 proc, miškų neeksploatuotume. Aš manau, kad reikėtų kreipti daugiau dėmesio miškų biologinės įvairovės tyrimui, nes tie praradimai yra amžini“.
Įgyvendinti norą turėti daugiau neeksploatuojamų miškų, anot jo, yra labai sunku, nes „yra didžiulis noras gauti didesnes pajamas, verslininkų dalis atsveria gamtosaugininkų siekius“.
FAKTAI:
Lietuvos miškai sudaro 33 proc. visos šalies teritorijos.
Vienam Lietuvos gyventojui tenkantis miškų plotas – 0,64 ha. Tai 3 kartus daugiau nei Lenkijoje ir 5 kartus daugiau nei Vokietijoje.
Privačių miškų savininkų valdomų miškų plotas perkopė 800 tūkst. ha. Skaičiuojama, kad privačių miškų savininkų skaičius viršija 240 tūkst., o vidutinis privačios miško valdos plotas siekia 3,5 ha.