Kaip atrenkamos grėbiamos, šienaujamos vietos?
Tvarkant miestą biologinės įvairovės saugojimo kontekste, būtina apsispręsti, kas mums yra vertybė. Kurios zonos yra pritaikomos žmogui, o kurios paliekamos gamtai. Miestą tvarkantys specialistai turi teisę ir atsakomybę įvertinti aplinkos vertybes, išskirti grėbiamas ir negrėbiamas, šienaujamas ir nešienaujamas vietas bei tinkamai jas prižiūrėti. Žalia veja mieste, be abejo, gali būti laikoma vertybe. Jei žmonės nori žalios, šienaujamos vejos, tai rudenį negrėbti lapai per žiemą tą veją sugadins. Ji paprasčiausiai supelys ir sušus.
Taip pat, vietas, kur buvo negrėbti lapai, dažniau išraus barsukai, čia apsigyvens pelės ir pelėnai. Namų, mokyklų, ligoninių, parduotuvių kiemuose prioritetas turi būti teikiamas žmogui. Reprezentacinės miesto sodų ir parkų pievos taip pat turi būti grėbiamos. Reikia susitaikyti, kad biologinės įvairovės kai kur nebus labai daug. Tačiau ten, kur yra nuošaliau nuo žmogaus, prioritetas yra teikiamas gamtai. Atokiose, žmogaus nelankomose vietose lapų grėbimo ir šienavimo palaipsniui atsisakoma.
Ar lapų pūstuvas daro reikšmingą žalą gamtai?
Lapų pūstuvo poveikis aplinkai dar nėra gerai ištirtas, nes ši technika pradėta naudoti palyginti neseniai. Aš asmeniškai nemanau, kad aparatas kažkaip reikšmingai kenkia gamtai. Lapų pūtimas prasideda vėlai rudenį, kai aktyvios gyvybės ant dirvožemio yra nedaug. Užsienyje esu matęs įvairių tempiamų ir savaeigių grėbimo aparatų. Galbūt jie geresni? Visgi vienareikšmiškai pasakyti, kad veja važiuojantis traktoriukas yra geriau už lapų pūstuvą irgi negaliu. Matyt lieka vienintelė išeitis – negrėbti ir nepūsti lapų tose vietose, kurių žmogui nereikia.
Ar grėbiant lapus mažėja augalų ligų?
Plačiai žinoma, kad kaštonus vargina kaštoninė kandelė. Klevai serga grybine liga – lapų juodlige. Tai, kad sugrėbus visus lapus galima nugalėti vieną ar kitą augalų ligą yra labiau teorija, nei pasiteisinusi praktika. Vabzdžiai skrenda ilgus atstumus, grybų sporos keliauja kilometrus. Visų lapų nesugrėbsi ir nesurūšiuosi. Juo labiau, būtų kvaila naudoti kokią nors chemiją, kad kaštonai atrodytų gražiau. Apie ligas kalbama ta prasme, kad veja po lapais žiemą sušunta, išpūva, kitaip sakant, suserga. Toks žolynas išretėja, pasidaro nelygus. Vejoje augančioms žolėms – eraičynams, miglėms, šunažolėms, dobilams ir kitiems reikalinga saulės šviesa ir oras. Nukritęs lapų sluoksnis vieną ir kitą atima. Todėl žolė gelsta ir pūva.
Ar lapų grėbimas miesto teritorijoje trukdo ežiams susirasti žiemojimo vietas?
Nėra jokios galimybės, kad ežys palys po plonu negrėbtų lapų sluoksniu ir ten žiemos. Gamtoje rudenį ežys randa patogių vietų žiemoti – po rąstu, kelmu, šakomis ir kitur. Galbūt jam pakanka palinkusio žolės kupsto, kuris iš viršaus padaro tarsi kokį stogą ir dar būna apsnigtas. Priedanga iš viršaus žiemojančiam ežiui yra būtina. Taip pat negalvokime, kad tiesiog sugrėbta lapų krūva yra tinkama ežiui gyventi. Jei ji bus tiesiog lietuje, krūvoje prasidės skaidymo procesai. Tai ežiui irgi netinka, jam būtina priedanga – stogas. Kaimiškose vietovėse ežys dažnai žiemoja daržinėse, kur gali palysti po šienu ir ramiai prabūti.
Ežiukas ieško tokios vietos, tokių sąlygų, kur žiemą nebūtų neigiamos temperatūros. Dar vienas svarbus žiemą miegančiam žinduoliui veiksnys yra tyla. Ežio negali pažadinti lojantis šuo, kalbantis žmogus, riedantis dviratis. Prie tako, intensyviai lankomame parke žvėrelis neras ramybės. Jis ieškos nuošalios vietos, galbūt miško ir ten peržiemos. Ežys per dieną gali nueiti ne mažiau kaip kilometrą. Jei matote parke vaikštantį ežį, galbūt jis ten atėjo pamedžioti? Intensyviai lankomas miesto parkas nėra tobula vieta ežiui žiemoti. Žinoma, parkas parkui nelygus. Bernardinų sodas, Sereikiškių parkas, Lukiškių aikštė yra nepalankios vietos ežiui žiemoti. Tačiau Vingio parke jis tikrai gali rasti sau priedangą.
Perdėtas aplinkos tvarkymas, taip pat betikslis lapų šalinimas gali neigiamai veikti ežio gyvenamąją aplinką. Lapai per metus susiskaido ir tampa labai svarbūs dirvožemio medžiagų apykaitai. Jie gerina derlingumą. Jei bus lapų, bus sliekų. Lapai padeda biologinei įvairovei. Pūvančiuose lapuose gyvenantys vabalai, sliekai, sraigės ir kiti bestuburiai yra ežių maistas. Visi šie procesai ir vyksta ten, kur žmonės nelandžioja.
Ežiukai nyksta ne vien dėl to, kad grėbiami lapai. Gamtoje paprastai nėra vieno veiksnio, kuris nulemtų rūšies nykimą. Būna visas nepalankių aplinkybių kompleksas. Prisiminkime šylantį klimatą. Po sniegu nebūna neigiamos temperatūros, užtat besniegę žiemą ežiui ramiai prabūti yra sunkiau.
Ar ežiukui saugu mieste gyventi?
Tikra nesaugu. Ten, kur automobilių greitis yra didelis, net nerekomenduojama siekti, kad gyventų ežiai. Tačiau gyvenamuosiuose rajonuose, kur žmonės rūpinasi savo aplinka, ežys gali būti globojamas.
Vilniuje daug miško juostų. Tikėtina, kad ežiai tose juostose gyvena, o pasivaikščioti, pamedžioti ateina arti žmogaus į žaliąsias zonas.