Kormoranai sukelia daug diskusijų pastaraisiais metais ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose Europos šalyse. ES Paukščių direktyva draudžia kormoranų medžioklę, o jų skaičių reguliuoti ES narės gali tik gavusios tam specialią išimtį, kurios reikalingumą būtina pagrįsti tyrimais ir specialistų išvadomis. Lietuvos ornitologų draugija tokių tyrimų pasigenda, tuo tarpu Aplinkos ministerija laikosi pozicijos, kad reguliavimas – būtinas.
Išnykę, bet sugrįžę
Kiek lenkto snapo ir „pankiškos“ šukuosenos kormoranai Lietuvoje atrodo neįprastai – tarsi čia nepriklausytų, tačiau yra visiškai priešingai. „Didieji kormoranai paplitę nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno. Arealas šiaurėje siekia Kolos pusiasalį, rytuose - Baikalą, tad Lietuva yra maždaug jų arealo viduryje. Tai yra visiškai natūrali mūsų kraštams paukščių rūšis“, – teigia Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) direktorius Liutauras Raudonikis.
Remiantis rašytiniais šaltiniais, Didieji kormoranai Kuršių nerijoje gyveno jau XVIII a. pradžioje. Sunku pasakyti, ar jų nebuvo anksčiau: paprasčiausiai senesnių rašytinių šaltinių dar neaptikta. Bet kokiu atveju, nuo XVIII a. jie jau minimi dažniau, nes kaip ir daugelyje Europos šalių, paukščiai tapo negailestingos žmonių veiklos gamtos atžvilgiu liudytojais.
Kuršių nerijoje anuomet gyvenusių kuršių pagrindinė veikla buvo žvejyba. Kam yra tekę matyti žvejojančius kormoranus – patvirtins, kad šie paukščiai tai geba daryti labai efektyviai. Kormoranai niekada nežvejoja pavieniui – tik būriais. Keliolika ar kelios dešimtys jų užsiima žuvų vaikymu į pageidaujamą pusę, tuo tarpu kiti paukščiai godžiai neria į vandenį ir traukia žuvis viena po kitos. Akivaizdu, kad kuo daugiau kormoranų – tuo didesnė konkurencija žvejams, todėl daug kur Europoje kormoranus imta tiesiog naikinti, traktuojant jį kaip žmogaus veiklai kenkiantį plėšrūną.
Nuo XIX a. vid. Prūsijos (vėliau Vokietijos) valdžia, pasiremdama girininkų rekomendacijomis ir žvejų skundais leido sunaikinti kormoranų koloniją Juodkrantėje. Toks pat likimas ištiko ir kitas kolonijas – 1885 m. panaši kolonija buvo sunaikinta pamaryje, 1870-taisiais metais įsikūrusią Jūros miške ties Ragaine ir kitas. Tuo metu daugelyje Europos vietų jų jau nebebuvo likę – buvo taip pat išnaikinti, o išliko jie tik Rusijoje.
Prireikė daugiau nei 100 metų, kad paukščiai sugrįžtų. „Sovietų Sąjunga nebuvo ta šalis, kuri turėjo stiprų suvokimą apie ekologiją, bet savo saugomas teritorijas ji prižiūrėjo labai griežtai, būtent todėl kormoranams ir pavyko išlikti. Pasaulis keitėsi, didėjo ekologinis sąmoningumas ir kormoranai grįžo į Europą. Dabar jie aptinkami daugelyje šalių, nors jų padėtis labai nevienoda“, – pasako L. Raudonikis.
Lietuvoje pirmieji kormoranai buvo pastebėti 1985 m. Elektrėnų tvenkinio saloje, t. y. praėjus geram šimtmečiui po jų išnaikinimo. 1991 m. didieji kormoranai jau pastebėti ir Kuršių nerijoje, kur prie Juodkrantės pradėjo kurti koloniją, kuri tapo didžiausia Lietuvoje ir viena didžiausių Europoje. Taigi, kormoranai, kad ir kaip neįprastai atrodytų, visgi buvo ir tebėra nuolatiniai mūsų gamtos gyventojai.
Prasta reputacija
Tačiau, kaip ir anuomet, kormoranų reputacija išlieka prieštaringa. Pradžioje lydėjusį aplinkosaugininkų džiaugsmą dėl grįžusių paukščių neilgai trukus pakeitė susirūpinimas ir gyventojų skundai.
Nieko nestebina kai kalba pasisuka apie vilkų daromą žalą gyvulių augintojams, bet, kuo gali kenkti paukščiai – daugelis nusistebėtų. „Visa esmė jų biologijoje: paukščių išmatose gausu koncentruoto šlapalo rūgšties. Miškų plotai, kur įsikuria kormoranų kolonijos, gana greitai būna iš esmės sunaikinami. Kadangi kormoranai mėgsta aukštus, storus, tvirtus medžius, neretai jų kolonijomis tampa sengirės – ten kur tokių medžių daugiausiai. Tai ir yra didžiausias galvosopis aplinkosaugininkams“, – GRYNAS.lt aiškino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vyr. specialistas Laimutis Budrys.
Kormoranai gali kelti pavojų ir žmonių sveikatai: užteršti išmatomis vandens telkinius. Be to, kam yra tekę girdėti klykaujančius kormoranus pripažintų, kad gyventi jų kaimynystėje nuolat norėtų retas – paukščiai iš ties balsingi. Vienas kitas – nieko tokio, bet kai kolonijose jų gyvena šimtai ar net tūkstančiai, net ir kantriausi gali pradėti skųstis.
Be to, kaip ir anuomet, taip ir šiais laikais kormoranų konkurencija skundžiasi žvejai. Beveik kasmet galima žiniasklaidoje išgirsti jų skundų, kad žuvų laimikiai dėl jų veiklos kenčia. Tiesa, ar tikrai jie daro didelę įtaką laukinėje gamtoje esantiems žuvų ištekliams – sunku įvertinti.
Per du pastaruosius dešimtmečius sparčiai augantis kormoranų skaičius pasiekė tokią ribą, kai jų gausa pradėjo daryti nepageidaujamą poveikį žuvų ištekliams, sukėlė neigiamą žvejų, miškininkų, kitų visuomenės sluoksnių požiūrį į šią paukščių rūšį – daugelyje Europos šalių kormoranai pradėti laikyti kenkėjais ar bent jau tais, kurių kaimynystės nei verslas, nei gyventojai nepageidauja.
Nereikia stebėtis, kad atsirado ir daug mitų, susijusių su šiais paukščiais. Pavyzdžiui, gajus įsitikinimas, kad kormoranai yra svetimžemė ar net invazinė rūšis. Tokį įsivaizdavimą iš dalies sutvirtina ir jų unikali išvaizda – sunku rasti panašių į juos paukščių, todėl žmonės linkę juos laikyti „svetimais“. Neretai paukščiai pavadinami ir „miškų žudikais“. Taip, vietose, kur jie peri, medžiai ir miško paklotė iš tiesų būna sunaikinama, tačiau kalba eina apie kelis ar keliolika hektarų – tai sąlyginai nedideli plotai, tačiau net ir maži plotai svarbūs, jeigu kalba eina apie sengirių apsaugą.
Ornitologai teigia, kad požiūris į kormoranus po truputį keičiasi, atsiranda suvokimas, kad ir jie yra gamtos dalis ir yra neatsiejami nuo gamtinės įvairovės bei vaidina savo ekologinį vaidmenį ekosistemoje. Tačiau mitų ypatybė ta, kad kai jie atsiranda – būna nepaprastai gajūs.
Reguliuojami jau 12 metų
Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, Lietuvoje ir toliau bus imamasi kormoranų populiacijos kontrolės priemonių. Darbai turėtų prasidėti balandį ir tuomet neišvengiamai atsinaujins diskusijos, ar toks elgesys yra tikslingas.
Aplinkos ministerija primena, kad didžiojo kormorano populiacija Lietuvoje reguliuojama nuo 2005 m., o naujajame reguliavimo plane reguliavimo principai nesikeitė ir išlieka tokie patys.
Siekiant reguliuoti didžiojo kormorano įtaką ūkinei žuvininkystei, taip pat apsaugoti Juodkrantės sengirę, ministerijos užsakymu Vilniaus universiteto Ekologijos institutas parengė Populiacijos valdymo tikslinę programą, o ministerija patvirtino Didžiojo kormorano populiacijos gausos reguliavimo tvarkos aprašą. Jame gausos reguliavimas buvo leistas naudojant vizualines ir garsines priemones, paveikiant dėtis, ribojant kolonijų ir poilsio vietų plėtimąsi, medžiojant Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje nustatytais būdais ir įrankiais.
Pagal šio tvarkos aprašo reikalavimus išdavus leidimus, žuvininkystės ūkių teritorijose nuo 2005 m. sumedžiota apie 10 000 vnt. kormoranų. 2007-2013 m. finansuojant ministerijai, buvo pradėta vykdyti kormoranų gausos reguliavimą garsinėmis ir vizualinėmis priemonėmis 5 kolonijose atšaldant nuo 20 iki 55 proc. dėčių. 2007-2013 m. penkiose Lietuvos kormoranų kolonijose atšaldytos 10 724 dėtys. Lietuvoje kormoranų dėties vidurkis – 3 kiaušiniai, iš viso dėl taikytų priemonių neišsirito beveik 32 tūkst. kormoranų jauniklių.
2015 m. tapo savotišku eksperimentu, kadangi dėl biurokratinių kliūčių nepavyko laiku parengti ir užbaigti viešojo pirkimo kormoranų reguliavimo paslaugoms pirkti, tad kormoranai gavo laisvę perėti. Kai 2016 m. šie darbai buvo atnaujinti, paaiškėjo, kad kormoranų kolonija Juodkrantėje išsiplėtė 3 ha sengirės sąskaita. L. Budrio teigimu, tai tapo akivaizdžiu įrodymu, kad populiaciją reguliuoti reikia.
„Labai svarbu visuomenei kartoti, kad tikslo išnaikinti kormoranus – tikrai nėra. Tai netgi būtų praradimas, nes iš tiesų šie paukščiai mūsų kraštams yra natūralūs ir gamtai būtų tik praradimas jų netekti. Aplinkos ministerijos, kaip beje ir kitų Europos šalių aplinkosaugos tarnybų tikslas – reguliuoti populiaciją ir palaikyti ją norimo lygio“, – teigia L. Budrys.
Pagal mokslininkų rekomendacijas, optimali Lietuvos perinčių didžiųjų kormoranų populiacija būtų – 2000 porų. Kadangi šiandien esančios 4 kolonijos yra palyginti negausios, jose reguliavimo priemonės taikomos epizodiškai – siekiama kolonijas išsaugoti, nes jos yra ir perėjimo vietos pilkiesiems bei didiesiems baltiesiems garniams, kitiems paukščiams. Briedžių saloje prie Skirvytės esanti kolonija susiformavo tik prieš 3 – 4 metus ir jos gausos svyravimas tiesiogiai priklauso nuo Juodkrantės kolonijos gausos.
Didžiausias visuomenės dėmesys tenka Juodkrantės kolonijai (ji atvira lankymui, tam paruošta apžvalgos aikštelė, yra informaciniai stendai), todėl joje gausos reguliavimui, sengirės apsaugai, miško atkūrimui skiriamos lėšos ir specialistų dėmesys. Maždaug 8 ha plote kormoranų išmatų paveiktos žuvo visos sengirės pušys, dabar vyrauja krūmai ar lapuočių savaiminiai žėliniai. Gamtos tyrimų centras čia vykdo kolonijos ekosistemos tyrimus, kasmet atliekama detali perinčių porų apskaita. 2012 m. dėl kormoranų poveikio žuvusios sengirės vietoje eksperimento tvarka pradėtas miško atkūrimas. Aplinkosaugininkai suinteresuoti išsaugoti šią ir kitas kolonijas, tačiau jų dydis ir perinčių porų gausa bus stebima ir reguliuojama.
Dėl Juodkrantės sutaria, bet tik dėl jos
Pagal kormoranų populiacijos gausos reguliavimo planą, įvairios reguliavimo priemonės Lietuvoje taikomos visose kolonijose, jeigu jose peri daugiau nei 100 paukščių porų. Būtent pastarąjį skaičių ir kritikuoja ornitologai. „Sunku suprasti, kodėl pasirinktas būtent toks skaičius. Jeigu bus 99 poros tai jų nelies, o jeigu 101 – jau mažins, tai nėra tinkamas kelias. Visų pirma, kiekvienas reguliavimas turi turėti tikslą: kažką apsaugoti ar išvengti grėsmės žmonių sveikatai ir pan. Šiuo atveju tikslas tampa pats skaičius. Tai nėra priimtina“, – įsitikinęs LOD direktorius.
Tuo tarpu VSTT atstovas L. Budrys teigia, kad skaičius pasirinktas ne atsitiktinai, o būtent tokias rekomendacijas pateikę mokslininkai. „Jeigu tas skaičius būtų 1000 – argumentai būtų tokie patys: kodėl tūkstantis? Ir ar mažinsime jeigu bus 999 ar ne? Kažkokia riba turi būti, kaip ir su vairavimu išgėrus – niekas nebus baudžiamas jeigu nepasieks tam tikros ribos. Skirtingose šalyse – skirtingos ribos, bet jų griežtai laikomasi“, – teigia specialistas.
Tačiau tarnautojas sutinka, kad šis skaičius – ne šventa karvė ir ateityje gali keistis. „Yra sudaryta speciali ir kompetentinga komisija, kuri tikrai darbinga ir kasmet peržiūri reguliavimo rezultatus, analizuojame užsienio patirtį, teiraujamės Lietuvos mokslininkų nuomonės. Skaičius nėra iškaltas akmenyje ir gali pasikeisti“, – sako L. Budrys.
LOD direktorius L. Raudonikis priduria, kad užsienyje kormoranai reguliuojami tik ten, kur iš tiesų to reikia. Ornitologas mini tvenkinius ir akvakultūras, šalia kurių mėgsta įsikurti kormoranai. Kadangi ten auginamos žuvys tampa lengvu grobiu ir daroma tiesioginė žala žmonių ūkinei veiklai – jie reguliuojami, kartais net naikinami, tačiau turi būti aiškūs įrodymai, kad paukščiai kenkia ir tik tuomet ir tik toje vietoje paukščių populiacija yra reguliuojama. Tuo tarpu Lietuvoje jis pasigenda tokio lokalaus mąstymo, o imamasi paukščius reguliuoti valstybės mastu, pagal Juodkrantės pavyzdį.
Reguliavimo būdai ir ateitis
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kolonijos didžiąja dalimi pasipildo joje išsiperėjusiais paukščiais. Kadangi jaunikliai neišsiperi, o dalis suaugėlių kiekvienais metais dėl įvairiausių priežasčių žūva, kolonija ima mažėti. Tiesa teigiamus rezultatus galime stebėti tik po 3-4 metų, tiek metų trunka kormoranų brendimas.
Darbų pradžioje buvo išbandyti įvairiausi kormoranų baidymo būdai (buvo kabinamos spalvotos juostelės, kompaktiniai diskai, heliu pripildyti balionai, naudotas ultragarsas ir kt.), o pačiu efektyviausiu tapo specialios petardos, prie kurių garso ir vaizdinio efekto kormoranai negali priprasti iki pat šių dienų.
Tiesa, kartais paukščiai yra ir medžiojami, tačiau tai nėra efektyvus būdas jų populiacijai reguliuoti. Be to, pagal ES Direktyvą ir nusistovėjusias etikos normas, perinčių paukščių medžioklė yra draudžiama ir laikoma neetišku elgesiu. Jokioje Europos šalyje neleidžiama medžioti net ir medžiojamų paukščių jų perėjimo metu. Tiesa, kormoranams kartais padaromos išimtys: kartais išduodi specialūs leidimai juos sumedžioti aplink tvenkinius ar akvakultūras, bet tai daugiau išimtis, o ne taisyklė. Ornitologų draugija ragina Lietuvą pasitempti būtent šioje srityje – atsisakyti net ir neperinčių paukščių medžioklės jų perėjimo metu.
Per paskutinius dešimtmečius vykstantį didžiojo kormorano populiacijos gausėjimą mokslininkai kartais lygina su žmonijos populiacijos „sprogimu“. Europos žvejų mėgėjų aljanso vertinimu, 2006 m. vasarą perinčių kormoranų porų skaičius Europoje siekė 450 000, iš viso Europoje su perinčiais paukščiais gyveno apie 2,2 – 2,3 milijono didžiųjų kormoranų. Rūšis yra savo gausos pakilime, todėl gausos reguliavimo priemonės yra pateisinamos. Šiuo aspektu Lietuvos požiūris į kormoranus mažai kuo skiriasi nuo kitų ES šalių: praktiškai visose jų taikomos vienos ar kitos reguliavimo priemonės, tačiau nei viena šalis neturi tikslo jų išnaikinti.
Tiesa, paskutiniais metais keičiasi vyraujantis požiūris į kormoranus: aplinkosaugos organizacijos deda pastangas šviesti visuomenę ir aiškinti kormoranų vaidmenį ekosistemoje. Saugomose teritorijose kormoranai paliekami ramybėje, kad galėtų gausėti ir plėstis. Net jeigu tokiu būdu sunaikinama nedidelė dalis miško, visgi biologinė įvairovė toje vietoje padidėja, nes šalia kormoranų įsikuria ir kitos rūšys, kurioms tarsi jaukiau gyventi plėšrūnus pastebinčios kolonijos apsuptyje. Be to, atvirose vietose ima augti kitokie augalai, kurie įsitvirtins, nes jų, kol yra kormoranai, nebeužgoš medžiai.
Belieka tikėtis ir stengtis, kad prieš 150 metų įvykusi tragedija, kuomet Europa liko be kormoranų – nebepasikartos. Tiesa, panašu, kad reguliavimo kormoranai neišvengs, bet bent jau beatodairiškai jų naikinti nei Lietuvoje, nei kitose šalyse nesiruošiama.