Vardija žuvų ligų tyrimų spragas
Vasaros pabaigoje GRYNAS.lt žurnalistai viešėjo prie kelių Lietuvos ežerų – Baltųjų Lakajų ir Kertuojų, kur žvejybą baigę žvejai skėsčiojo rankomis ir skundėsi žurnalistams, kad ežeruose visai nėra laimikio. Tada redakcija domėjosi, kokia iš tikrųjų žuvų išteklių būklė labiausiai žvejų pamėgtuose Aukštaitijos ežeruose ir kas gali ją lemti. Tąkart pavyko išsiaiškinti, kad Baltuosiuose Lakajuose žuvų išteklių būklė yra gera, tačiau, kaip pasakojo ichtiologas Tomas Virbickas, dėl sausos vasaros jos keičia savo įpročius.
„Šiuose ežeruose žuvų išteklių būklė yra gera. Labai pastebimai yra padidėjęs žuvų vidutinis svoris, bet, manau, dėl labai aukštos vandens temperatūros, kai kurių rūšių žuvys prisilaiko truputį joms netipiškų vietų. Ir, jeigu kuojos, ešeriai, kurie, beje, turiu pastebėti, labai stambūs (kuojos sveria puse kilogramo ar net 700 gramų, ešeriai – puse kilogramo ar net 800 gramų), yra išėję į seklią zoną – žoles. Ir gali būti, kad žvejai mėgėjai, kurie orientuojasi būtent į šitas žuvis, neranda jų tose vietose, kur jos turėtų būti“, – aiškino ichtiologas.
Tačiau praėjus kelioms dienoms po publikacijos, GRYNAS.lt gavo informacijos, kad žuvų būklė ežeruose gali būti bloga dėl jau kuris laikas galimai nevykdomų žuvų ligų tyrimų įžuvinimui skirtoms žuvims, netinkamai prižiūrimų akvakultūrų ūkių.
Atsiųstoje informacijoje teigiama, kad 2006 m. ES Tarybos direktyvos dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų akvakultūros gyvūnams ir jų produktams ir dėl tam tikrų vandens gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės nuostatos įpareigoja ES valstybes nares vykdyti nacionalines, epidemiologiškai pagrįstas vandens gyvūnų sveikatos būklės programas, siekiant kontroliuoti ir šalinti tam tikras ligas. Direktyvos nuostatos taikomos ir laukinių, ir akvakultūros ūkiuose auginamų vandens gyvūnų atžvilgiu. Šios Direktyvos nuostatų įgyvendinimas detalizuojamas 2015 m. EK įgyvendinimo sprendime, kuriuo nustatomos pastarosios direktyvos taikymo taisyklės dėl priežiūros ir diagnostinių metodų taikymo reikalavimų.
Abiejuose dokumentuose nurodoma privaloma valstybinė veterinarinė kontrolė Lietuvai aktualių, virusinių vandens gyvūnų ligų atžvilgiu. Taip pat išvardijamos žuvys, kurių stebėjimas (monitoringas) yra rekomenduojamas.
2011 metais Vyriausybės nutarimu patvirtinta Valstybinė aplinkos monitoringo 2011 – 2017 metų programa, kurios tiksluose ir uždaviniuose gyvosios gamtos būklės stebėjimo srityje numatyta atlikti žuvų užkrečiamųjų ligų monitoringą.
Toliau laiške GRYNAS.lt redakcijai tęsiama, kad iki šiol pagal Monitoringo programą vykdoma žuvų užkrečiamųjų ligų kontrolė yra nevisapusiška ir formali, tą patvirtina ir akvakultūros ūkiuose auginamų žuvų gaištamumas, sulėtėjęs prieaugis, sumažėjusi produkcijos išeiga. Teigiama, kad tai gali lemti šios priežastys: jau daugiau kaip dešimt metų nėra atlikta detalaus mokslinio visos Lietuvos žuvų užkrečiamų ligų (tiek laukinių, tiek akvakultūros ūkiuose auginamų žuvų rūšių) tyrimo; žuvininkystės tarnybos vykdomas žuvų mėginių paėmimas ir pristatymas tyrimams, vykdomas nekompetentingai ( t. y. neatsižvelgiama į užkrečiamų ligų vystymosi faktorius, vandens temperatūrinį režimą, ligoms imlias žuvų rūšis ir t. t.); nėra aiškaus funkcijų ir atsakomybės pasiskirstymo bei veiksmų koordinavimo tarp valstybės institucijų.
Tvirtinama, kad monitoringo programos kasmetiniuose planuose neatskiriamos virusinės, bakterinės, grybelinės žuvų ligos ir parazitai. Mėginiai imami tik iš natūralių vandens telkinių, netiriami akvakultūros tvenkiniai.
Įveisiamų žuvų ligų tyrimus Žuvininkystės tarnyboje atlieka 2 žmonės
Kompleksiniai žuvų tyrimai yra būtini tam, kad natūralių vandens išteklių atkūrimo (įžuvinimo) darbų rezultatas būtų sėkmingas. Tačiau, kaip teigiama laiške GRYNAS.lt redakcijai, daugelis žuvų vandens telkiniuose ligų tyrimų yra atliekami Žuvininkystės tarnyboje esančioje Vidaus vandenų laboratorijoje, tačiau ši specializuojasi tik tvenkinių vandens, dumblo ir žuvų parazitų tyrimuose. Tvirtinama, kad čia nėra atliekami tyrimai dėl pavojingiausių virusinės ir bakterinės kilmės žuvų ligų. Taip pat šioje laboratorijoje nėra galimybės atlikti žuvų ligų tyrimus išorės vartotojams – privatiems žuvų augintojams.
„Spartus akvakultūros sektoriaus vystymasis, produkcijos gamybos intensyvinimas, naujų žuvų auginimo technologijų atsiradimas, ribos tarp natūraliuose ir dirbtiniuose vandens telkiniuose auginamų žuvų išnykimas lemia naujų (egzotinių) žuvų ligų patogenų atsiradimą ir plitimą, todėl koordinuotas ir kompetentingas žuvų ligų monitoringas yra neišvengiama“, – kodėl reikėtų daugiau dėmesio kreipti į žuvų ligų tyrimus, argumentuojama laiške GRYNAS.lt redakcijai.
Tačiau žurnalistams pasiteiravus, kokie tyrimai atliekami Žuvininkystės tarnyboje, kuri yra pavaldi Žemės ūkio ministerijai, paaiškėjo, kad nuo 2018 metų sausio 1 dienos šioje institucijoje apskritai nebeliko jokios laboratorijos. Vis dėlto, institucijos auginamų įveisimų skirtų žuvų tam tikri tyrimai yra vykdomi keliuose žuvivaisos biuruose: atliekami tik parazitologiniai bei biocheminiai tyrimai, nors žuvų ligų profilaktikai labai svarbūs ir virusų, bakterijų tyrimai.
„Nuo 2018 m. sausio 1 d. Žuvininkystės tarnybos struktūroje laboratorijos nebeliko. Simno, Laukystos ir Rusnės žuvivaisos biure dirba 2 specialistai, kurie atlieka tik tarnyboje auginamų ir įveisimui skirtų žuvų ir tik parazitologinius bei biocheminius tyrimus, teikia tarnybos specialistams išvadas, rekomendacijas ir metodinę pagalbą dėl žuvų ligų prevencijos bei gydymo“, – teigiama Žemės ūkio ministerijos atsakyme.
Akvakultūrų ūkius prižiūri Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
Pagal Lietuvos Respublikos Žuvininkystės įstatymą, Žuvininkystės tarnyba yra viena iš institucijų, kurios atlieka bendrosios žuvininkystės politikos, šio įstatymo ir kitų žuvininkystę reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimo kontrolę (priežiūrą). Nuo 2018 metų bendru atsakingų institucijų sutarimu nutarta, kad žuvų įveisimą į valstybinius vandens telkinius reikia sutelkti vienoje institucijoje – Žuvininkystės tarnyboje. Nuo šiol Žuvininkystės tarnyba įveisia į vandens telkinius savo išaugintas žuvis (jau minėtuose žuvivaisos biuruose), taip pat perka žuvų valstybinių vandens telkinių įžuvinimui iš privačių žuvininkystės bendrovių (akvakultūrų ūkių).
Tačiau, kaip teigiama Žemės ūkio ministerijos atsakyme, Žuvininkystės tarnyba informacijos apie žuvų ligų būklę Lietuvos akvakultūros ūkiuose nerenka, neanalizuoja ir nesistemina. Bakteriologiniai ir parazitologiniai žuvų tyrimai atliekami Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje. Pastaroji, kaip informuoja Žemės ūkio ministerija, dėl tam tikrų vandens gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės, tvirtina ir akvakultūros ūkio subjektus, tiekiančius į rinką gyvas žuvis.
Vykdomi tik epizodiniai tyrimai
Pagal jau anksčiau minėtą Lietuvos žuvininkystės įstatymą, be akvakultūros ūkių priežiūros, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) kontroliuoja vandens telkinių epizootinę būklę, o masiškai pasireiškus užkrečiamosioms žuvų ligoms – atlieka diagnostinius tyrimus ir organizuoja gydymo ir profilaktikos darbus.
GRYNAS.lt pasiteiravo VMVT, kokiomis priemonėmis institucija kontroliuoja Lietuvos vandens telkinių epizootinę būklę. Tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja- valstybinė veterinarijos inspektorė Kristina Stakytė informuoja, kad šiuo metu VMVT nevykdo aktyvios vandens gyvūnų sveikatos būklės stebėsenos natūraliuose vandens telkiniuose, t.y. neima sveikų sugautų žuvų mėginių ir neorganizuoja jų tyrimo.
„Iki 2016 metų buvo vykdomas tarpinstitucinis Aplinkos monitoringo planas, kai žuvų mėginius iš natūralių vandens telkinių imdavo Regioninių aplinkos apsaugos agentūrų darbuotojai, o mėginiai buvo tiriami Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute dėl žuvų užkrečiamųjų ligų. Iki šiol tokių ligų nebuvo nustatyta“, – teigia K. Stakytė.
Šiuo metu, anot pašnekovės, Lietuvos vandens telkiniuose vykdomi tiksliniai tyrimai, kai pastebėjus padidėjusį žuvų gaišimą natūraliuose vandens telkiniuose, mėginius gaišimo priežastims nustatyti atrenka Regioninių aplinkos apsaugos agentūrų darbuotojai.
„Aktyvios stebėsenos (kai tyrimams gaudomos sveikos žuvys) atsisakyta vadovaujantis 2006 m. spalio 24 d. Europos Tarybos direktyvos dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų akvakultūros gyvūnams ir jų produktams, ir dėl tam tikrų vandens gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės patvirtintu vandens gyvūnų ligų sąrašu, o taip pat Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos vandens gyvūnų sveikatos kodekso rekomendacijomis, kur nurodoma, kad tiriant užkrečiamąsias žuvų ligas, sukeliančias itin didelį ir pastebimą žuvų gaišimą, tikslinga tirti sergančių ar šviežiai nugaišusių žuvų mėginius. Be to, buvo atsižvelgta į faktą, kad ilgamečiai aktyvios stebėsenos rezultatai rodo palankią epizootinę natūralių vandens telkinių būklę, t.y. pavojingų žuvų užkrečiamųjų ligų niekuomet nebuvo nustatyta. Pastebėtina, kad užkrečiamųjų ligų nenustatoma net ir tiriant žuvų gaišimo atvejus“, – kodėl buvo atsisakyta nuolatinių žuvų tyrimų, periodinių K. Stakytė.
Pašnekovė tęsia, kad remiantis iki šių dienų atliktais tyrimais, kai kurios žuvys Lietuvos vandens telkiniuose buvo užsikrėtusios vidaus ir išorės parazitais, tačiau jie įprastai nesukelia žuvų gaišimo. Taip pat yra pasitaikę žuvų gaišimų, kilusių dėl ekologinių priežasčių. Pvz.: pakilus vandens temperatūrai, žuvims ima stigti deguonies, arba Radviliškio rajone gesinant gaisrą, ugnies gesinimo produktai pateko į paviršinius vandenis ir sukėlė žuvų gaišimą, ir pan.
Kaip jau buvo minėta, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turi vykdyti ir akvakultūros ūkių priežiūrą, t. y., VMVT teritorinių padalinių specialistai vykdo žuvų užkrečiamųjų ligų stebėseną akvakultūros ūkiuose (tą turi daryti ir pačios akvakultūros įmonės) ir imami mėginiai dėl žuvų užkrečiamųjų ligų. Kaip informuoja K. Stakytė, šių ligų VMVT patvirtintuose akvakultūros ūkiuose nebuvo nustatyta.
Abejoja VMVT kompetencija
Nors žuvų ir vandens telkinių būklės priežiūra ir yra paskirstyta atsakingoms institucijoms, žuvininkystės sektoriaus kontrolė ir atsakomybių pasidalijimas Lietuvoje sudėtingai atrodo net ichtiologams. Mokslininkų teigimu, mūsų šalyje apskritai trūksta dėmesio ir žmogiškųjų išteklių žuvų ligų tyrimams ir prevencijai, o esama struktūra neišpildo lūkesčių. Gamtos tyrimų centro Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos Gėlųjų vandenų ekologijos sektoriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Tomas Virbickas GRYNAS.lt teigia, kad Lietuvoje šiuo metu visiškai nebeturime žuvų ligų specialistų, todėl situacija gali būti pavojinga: „Anksčiau Žuvininkystės tarnyboje buvo laboratorija, dabar visi padaliniai yra išardyti ir specialistų mes nebeturime.“
Anot mokslininko, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba neturi pakankamai kompetencijos ir išteklių, kad galėtų kokybiškai užtikrinti žuvų ligų profilaktiką. Maža to, kaip pasakoja T. Virbickas, pati VMVT nesilanko akvakultūrų ūkiuose, už kurių kontrolę jie atsakingi, ir neima žuvų mėginių.
„Šioje sistemoje yra tam tikri niuansai. Pirmiausia, pati VMVT nevažiuoja į akvakultūrų ūkius patikrinti žuvų, bet ūkiai veža savo žuvis į tarnybą patikrinimui. Tai ką ūkiai nori, tą ir atveža. Kitas momentas – VMVT specializuojasi šiltakraujų gyvūnų ir augalų ligose, žuvys – šaltakraujės“, – pabrėžia ichtiologas.
Papildyta. Tačiau VMVT teigia, kad ši informacija yra netiksli ir institucija pati vyksta į akvakultūros ūkius imti mėginių.
„Vykdydami valstybinę kontrolę, VMVT inspektoriai visuomet vyksta į ūkius ir atrenka valstybinius mėginius tyrimams. Mėginių skaičius ir tirtinos žuvų ligos yra griežtai reglamentuoti ir VMVT savo kompetencijos ribose šiuos reikalavimus įgyvendina.
Be to, akvakultūrų ūkiai yra įpareigoti patys vykdyti savikontrolės tyrimus. t.y. patys atrinkti ir ištirti žuvų mėginius ne tokioms pavojingoms, ūkinėms ligoms nustatyti, nepriklausomai nuo valstybinės kontrolės užkrečiamųjų ligų mėginių ir tyrimų.
Tokia sistema veikia visoje Europos Sąjungoje ir ji užtikrina, kad atsakomybę už žuvų sveikatą visų pirma prisiimtų šia veikla užsiimantis verslas, o valstybinė kontrolė būtų atliekama nepriklausomai ir leistų įvertinti, kaip ūkio subjektai laikosi teisės aktų reikalavimų. Valstybinės kontrolės metu inspektoriai tikrina, ar įmonė atliko savikontrolės tyrimus ir kokie buvo jų rezultatai, o jei rezultatai buvo nepatenkinami – ar įmonė ėmėsi visų būtinų veiksmų problemai išspręsti", – informuoja VMVT.
Jis tęsia, kad yra kelios žuvų ligos, kurios yra paplitusios Europos Sąjungoje ir ES direktyvomis reglamentuota, kad jos turi būti stebimos. Anot pašnekovo, VMVT galimai neturi tiek išteklių atlikti šių ligų tyrimų. Todėl, kai būna masiniai žuvų gaišimo atvejai, neaišku, ar tikrai VMVT yra pasirengusi identifikuoti gaišimo priežastis. Kaip pavyzdį jis pateikia 2014 metais žiniasklaidoje aprašytą žuvų gaišimo atvejį Širvenos ežere, Biržų rajone.
„Masinio žuvų kritimo atvejų Lietuvoje yra buvę, pavyzdžiui, Širvenos ežere po įžuvinimo.
Yra atvejų, kai įveisiant dirbtinai veistas žuvis yra įnešamos ligos, patenka į vandens telkinius. Šiuo konkrečiu atveju, panašu, kad buvo užneštas lydekų maras, kuris paprastai į vandens telkinius patenka su dirbtinai užveistomis mažomis lydekaitėmis, kurios pačios negaišta, bet apkrečia suaugusias lydekas. Pavasarį, kai artėja jų nerštas, jos šiek tiek pasikeičia fiziologiškai, tampa jautrios šioms ligoms ir gaišta. Taip buvo pastebėti masiniai lydekų kritimai ne viename telkinyje, taip pat ir minėtame Širvenos ežere“, – prisimena mokslininkas.
Tąkart dauguma rastų negyvų lydekų yra nuo pusės iki 5 kg svorio. Buvo randama ir nugaišusių ešerių, kuojų, lynų. Ir Kilučių ežere negyvų žuvų buvo pastebėta daugiau negu įprasta. Žuvų gaišimo atvejis buvo aiškinamas kaip dumblo valymo pasekmė (sujudintas dumblas, kuriame galėjo būti susikaupusių kenksmingų medžiagų) arba atvežtinės ligos pasireiškimas (2011–2013 m. į Širvėnos ežerą buvo atvežta mailiaus, apie 400 kg paaugintų lydekaičių, apie pusę milijono lervučių). Tikslesnių tyrimų atsisakyta dėl žmogiškųjų ir finansinių išteklių trūkumo.