„Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas / Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą / Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė / Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados / Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą“, – prieš kone pustrečio šimto metų rašė Kristijonas Donelaitis „Metuose“ apie pavasario virsmą ir paukščių sugrįžtuves.
Namo pargina... meilė
Kaip pasakoja Lietuvos ornitologų draugijos vadovas Liutauras Raudonikis, paukščius pagrįstai galime vadinti pavasario pranašais, nes visas kitas mus supantis gyvasis pasaulis priklauso nuo labai trumpų vietinių sąlygų.
„Žiūrėkite, pašildė saulė, kažkur atitirpo, jau pradeda kačiukai sprogti, bet būna, kad ir nušąla. Arba vabzdžiai – vos tik pašildo, drugeliai išlenda iš pastogių. O paukščių grįžimas yra nevienadienis ir sudėtingas procesas“, – sako ornitologas.
Kas jį lemia? L. Raudonikis pabrėžia, kad paukščių migraciją pirmiausia lemia jų fiziologinis poreikis perėtis, dėl ko jie ir skrenda į veisimosi vietas. Net ir pavasarinės paukščių giesmės pirmiausia susijusios su „meile“. „Paukščiai grįžta dėl palikuonių, kad išaugintų naują kartą, o kai sąlygos pablogėja, jie išskrenda ten, kur žino rasiantys maisto ir galėsiantys ramiai peržiemoti“, – aiškina pašnekovas.
Anot jo, mokslas vis dar nėra įrodęs, kokie išoriniai veiksniai lemia paukščių grįžimą namo pavasarį. Štai anksčiau buvo galvota, kad tai susiję su ilgėjančia dienos trukme. Tačiau, L. Raudonikio teigimu, verta būtų tuo abejoti. Vien todėl, kad tos pačios rūšies paukščiai namo gali grįžti labai skirtingu metu – tarp tos pačios rūšies pirmųjų pavasario sugrįžėlių registracijų skirtingais metais gali būti ir mėnesio laiko skirtumas.
Tolimieji ir artimieji migrantai
Pasakodamas L. Raudonikis išskiria tolimuosius migrantus, žiemojančius toli ir atskrendančius vėliau (tiesa, ir čia pasitaiko išimčių, pavyzdžiui, gandrai), ir artimuosius migrantus, dažniausiai žiemojančius Europoje, nežymiai piečiau nuo mūsų – Lenkijoje, Vokietijoje ar kitur.
„Kalbant apie tolimųjų sparnuotų migrantų sugrįžtuvių laiką, daug kas priklauso nuo sąlygų žiemovietėse, taip pat būna kliūčių migracijos keliuose, dėl ko kai kurie paukščiai vėluoja (pavyzdžiui, sausra Sacharoje). Visgi, įprasta, kad pavasario pradžioje pirmieji atskrenda artimieji migrantai, nors ir jų planus gali koreguoti oro sąlygos. Būna paukščiai traukia mūsų link ir pakeliui sustoja, pavyzdžiui, Lenkijoje, užeina šalčiai, sniegas, pūgos, tad jie pralaukia tą laikotarpį“, – pasakoja Lietuvos ornitologų draugijos vadovas.
Beje, įprastai pirmieji paukščiai pasirodo negausiai. Ornitologai net išskiria kelias fazes: pirmas atskridimas, pirmosios registracijos, migracijos pradžia.
Ką sutiksime pirmiausia?
Nors vasaris dar nė neįpusėjo, L. Raudonikis teigia šiemet jau aiškiai girdėjęs sugrįžusius paukščius.
„Pirmučiausia, pasirodė vietiniai. Žiūrėk, vos tik saulutė pašildydavo, jau zylės giedodavo, karklažvirbliai čirškėdavo tuoktuvines giesmeles. Paukščiai pradeda užiminėti teritoriją, kurią po to gina, ieško veisimosi vietų ar net yra pasirinkę, bet čia ir nuo rūšies priklauso. Tiesa, kurapkos dar laikėsi būreliais kaip žiemą. Bet pirmuosius požymius stebėjome jau prieš savaitę – paukščiai jaučia artėjantį pavasarį“, – tvirtina jis.
L. Raudonikis sako, kad paukščiai kartais nustebina, juos sunku prognozuoti, bet tradiciškai, remiantis ir etnografinių dienų kalendoriumi, pirmieji turėtų parskristi kovai, vieversiai, po to pempės, suopiai (kurie, beje, dabar bando žiemoti ir Lietuvoje) ir po to jau keršuliai, vėliau gandrai. Beje, pastarieji yra išimtis, nes yra tolimas migrantas, bet parskrenda gana anksti.
„Bet realiai ne jie yra ankstyvieji pirmieji migrantai. Nors Vilniuje ir pajūryje šiemet jau pastebėta kovų, iš tikrųjų anksčiausiai dabar parskrenda kai kurie vandens paukščiai: pilkosios žąsys, gulbės giesmininkės, taip pat karveliai uldukai. Beje, šiais metais ankstyviau pasirodė ir karveliai keršuliai. Tai susiję su žiemojimo sąlygų pasikeitimu, jie pradėjo kurtis ir žiemoti Europos miestuose, arčiau Lietuvos. Anksčiau jie parskrisdavo kovo gale jau po pempių. O štai vieversių dar nėra, bet dažniausiai jie turbūt mėgsta skristi giedru oru. Kartais dar būna šalta, bet jei giedra ir saulutė, tada masiškai pasigirsta vieversių čyrenimas. Kol kas jo nesigirdi. Tačiau pempės jau pasirodė. Jos grįžo kartu su kovais ar kiek vėliau, nes laukuose atsirado plotai be sniego“, – pasakoja L. Raudonikis.
Beje, artėjant pavasariui pašnekovas lesyklose pastebi ir netikėtų svečių: „Įdomu, kad lesinant zyles netikėtai užplūsta alksninukai, įprastai perintys šiaurėje, bet žiemojantys Vakarų Europoje. Niekad žiemą nebūdavo. Tai paįvairina kasdienybę: nauji paukščiai prie namų labai džiugina“.
Klimato pokyčiai keičia paukščių elgesį
Lietuvos ornitologų draugijos vadovas pastebi, kad pamažėl keičiantis klimatui, paukščių elgsenoje taip pat atsiranda pokyčių. Dėl klimato atšilimo ankstyvėjant pavasariui, anksčiau parskrenda ir paukščiai. Mat pavasaris anksčiau ateina ne tik į mūsų platumas, paukščių žiemojimo vietose taip pat atšyla, tad sparnuočiai intuityviai traukia šiauriau, į veisimosi vietas. Šį reiškinį ornitologai stebi jau daug metų. Nors pasitaiko ir išimčių. Štai vasario 24-oji yra etnografinė Vieversio diena. Tai reiškia, kad senais laikais vieversiai parskrisdavo vasario pabaigoje. Nors dauguma jų dabar įprastai pasirodo vėliau, kovo mėnesį.
L. Raudonikis pastebi, kad keičiasi ir kai kurių paukščių žiemojimo vietos.
„Paukščiai prisitaiko žiemoti miestuose, šalia žmogaus, kur daugiau maisto, pavyzdžiui, čia puikiai jaučiasi kovai. Taip pat vis dažniau kur esama neužšąlančių vandenų lieka kai kurie vandens paukščiai. Pastebime ir žiemojimo arealo pasislinkimą labiau į šiaurę, tad paukščiai, aišku, ir grįžta anksčiau“, – sako ornitologas.
Tiesa, kartais žmonių elgesys rudenį lemia paukščių „apsisprendimą“ likti žiemoti, kas kelia nerimą gamtos apsaugos specialistams.
„Didžiausia žmonių klaida lesinti paukščius rudenį, kai jie traukiasi dėl maisto stygiaus, o žmogus lyg sufleruoja, kad maisto yra. Apie vasarinį šėrimą net nekalbu. Likę žiemoti gulbių būriai – viena iš neteisingo lesinimo pasekmių“, – teigia Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus ekologė Emilija Razmienė.
Paukščių elgesio pokyčius šiltėjant klimatui pastebi ir Ventės rago ornitologinės stoties vyr. ornitologas Vytautas Eigirdas. Jis pastebi, kad dalis paukščių išskrenda vėliau, dalis grįžta ankščiau, o kai kurie bando peržiemoti Lietuvos sąlygomis. Šiais metais žiema „parodė nagus“, tad paukščiams peržiemoti nebuvo labai lengva.
„Ventės rage nuo gruodžio mėnesio buvo stebimas apie šimto varnėnų būrys. Didėjanti sniego danga, bei mažėjantis maisto kiekis dalį paukščių „išvijo“ žiemoti piečiau, ligoti ar silpnesni paukščiai buvo sugauti plėšrūnų ar žuvo neradę maisto. Šiuo metu Ventės rage stebimas likęs ir kartais į lesyklą atskrendantis vos vienas varnėnas. Manau, panaši situacija visoje Lietuvoje, likę silpnesni, Lietuvos sąlygomis neprisitaikę peržiemoti paukščiai greičiausiai žuvo, o stipresnieji pasitraukė žiemoti piečiau“, – sako V. Eigirdas.
Anksti parskridęs nesigailėsi?
Ne visada svetingai sutinkami ir pavasarį sugrįžtantys paukščiai. Tiesą sakant, didžioji dalis ankstyvųjų migrantų taip pat rizikuoja, nes žiemiški orai su sniegu ir neigiamomis temperatūromis kartais pasitaiko ir kovo pabaigoje, net balandį. Pasak Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, tada lepesni paukščiai žūva, ypač smulkesni giesmininkai, kurie yra nepratę prie šalčio.
„Jei glaudžiasi pakelėse, tai žūva po ratais, jei glaudžiasi prie sodybų – ir nuo kačių. Nelabai daug galime padėti tokiems parskridėliams, nebent tik toms rūšims, kurios nesibaido skristi į lesyklas. Kol visiškai neištirpo sniegas, jose reiktų paberti nors kiek lesalo“, – teigia pašnekovas.
Pasak jo, daugiau sugrįžėliams neką tepadėsi – daugeliui rūšių svarbu kuo greičiau užsiimti perėjimo teritorijas, tad prie žmogaus jie nė nebandys glaustis, kad ir kokia žiema grįžtų.
„Nebent tada dalis sparnuočių strimgalviais migruoja atgal į pietvakarius. Toks elgesys labai būdingas vieversiams, pempėms: rytmečio valandomis migruoja į šiaurę, o popiet, žiūrėk, nemažai skrenda atgal. Kuršių nerijoje, kur paukščių migracija ryški ne tik rudenį, bet ir pavasarį, panašiai besielgiančių rūšių ne tiek jau mažai“, – sako A. Pranaitis.
Lietuva – žemavietė kitų kraštų paukščiams
Lietuvos ornitologų draugijos vadovas L. Raudonikis prisipažįsta, kad jam, kaip ornitologui, įdomesnės paukščių sugrįžtuvės nei palydėtuvės rudenį.
„Kaip ir kiekvienam žmogui, man, pirmiausia, paukščiai yra pavasario pranašai po ilgos žiemos. Suprantu, kad dar žiema, bet jau giedančios zylės perša mintį – artėja pavasaris. Visi laukia tų sugrįžtančių paukščių, o ornitologams visada mįslė, ypač jei kalba eina apie retus paukščius, sugrįš ar ne, ar sėkmingai peržiemojo, ar sugrįš į žinomą lizdavietę. Visada yra tas laukimas, net sakyčiau – azartas pasižiūrėti, kaip bus. Migruodami užklysta ir paukščiai, nebūdingi mūsų kraštui. Po to seka profesionalų diskusijos, kodėl vieni paukščiai vėluoja, kiti ne, kokių parskrido mažiau, kas galėjo tai lemti ir pan.“, – profesijos niuansais dalinasi L. Raudonikis.
Tuo tarpu Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos ekologė E. Razmienė teigia, kad rudeninė paukščių migracija Kuršių nerijoje yra kur kas įspūdingesnė, nei pavasarinė. „Kaip iš mūsų krašto ruduo iškeliauja vėliau negu žemyne, taip paukščiai pavasarį į šį kraštą sugrįžta vėliau. Jei kur piečiau stebimas-fiksuojamas sugrįžęs vieversys, pas mus pasirodo savaitę vėliau“, – sako specialistė.
Beje, pasirodo, kad Lietuvoje žiemoja kitų kraštų paukščiai – pajūrio kraštas išskirtinis ir tuo, kad jame yra paukščių žiemavietė.
„Vieni laukia sugrįžtančių paukščių pavasarį, bet ar kas žino, kad šiuo metu Baltijos jūroje galime stebėti pas mus žiemojančius paukščius, tokius, kaip nuodegulės, narai, dančiasnapiai, narūnėliai, ledinės antys. Čia jiems tinkama mitybinė bazė, atėjus pavasariui jie patraukia į savo perimvietes šiauriau“, – pasakoja E. Razmienė.
Ar bus žieduotų gandrų meilės istorijos atomazga
Taigi, ornitologai kasmet atidžiai stebi pavasarines paukščių migracijas, kaip keičiasi jų „scenarijus“ ir rūšių sugrįžimo eiliškumas. Dar išsamesnė yra žieduotųjų paukščių elgesio stebėsena, nes galima stebėti paukščių migraciją nuotoliniu būdu.
Ventės rago ornitologinės stoties darbuotojas V. Eigirdas pasakoja, kad jų stotis, bendradarbiaudama su Gamtos tyrimų centru 2018 m. liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje sugavo, sužiedavo bei GPS/GSM siųstuvais pažymėjo 6 suaugusius baltuosius gandrus. Tarp žieduotų paukščių buvo viena pora.
Įdomu, kad gandrai yra monogamai, porą jie sukuria visam gyvenimui. Spėjama, kad į žiemojimo vietas poros nariai išskrenda, žiemoja ir į lizdą sugrįžta atskirai. Pirmasis grįžta patinas, o tik tada patelė. Vėliau jiedu kartu augina jauniklius.
„Siųstuvai parodė, kad poroje esantys gandrai išties išskrido skirtingu metu, vienas 2018 m. rugpjūčio 16-ąją, kitas – po poros dienų. Abu gandrai šiuo metu žiemoja Afrikoje, Sudane. Lauksime šių paukščių sugrįžtant, tada paaiškės ar tikrai patinas grįžta pirmas, tik tuomet patelė. Sulaukus naujos informacijos apie gandrus, ji bus talpinama Ventės rago ornitologinės stoties Facebook paskyroje“, – sako V. Eigirdas.
Ką gi – stebėkime kartu. Juk visiems patinka laimingai pasibaigiančios meilės istorijos.