Žygeivius tyrinėjant pelkę lydėjo Lietuvos gamtos fondo specialistai ir Pelkių boba – ji atskleidė įvairius padavimus, kaip pelkės žemėje apskritai atsirado.
Inžinierius-melioratorius šiuo metu taiso pelkėms padarytą žalą
Sovietmečiu šlapios pelkės niekam nereikėjo – kur tik buvo lengviau privažiuoti, ten jos buvo melioruojamos. Žygeiviai jau po pirmųjų metrų apžiūrėjo gal pusės metro skersmens asbestinio vamzdžio gabalą – tokie vamzdžiai įkasti po daugybe numelioruotų Lietuvos pelkių. Siekiant atstatyti pelkę, pirmiausia reikia juos iškasti.
Tuomet, siekiant sulaikyti pelkės vandenį, statomi pylimai – kur įmanoma, jie pilami iš durpių, tačiau pelkės viduryje į pylimus įkasamos ir sprauslentės – plastikinės, banguotos, viena su kita tvirtai susijungiančios plokštelės.
„Nėra taip paprasta: užtvenkei, ir tiek. Reikia planuoti, kad vanduo pasiskirstytų tolygiai po visą pelkės paviršių. Jei jis kažkurioje vietoje pertekės per pylimo viršų – toje teritorijoje pelkė liks sausa“, – paaiškino Lietuvos gamtos fondo projekto „Peat restore“ vadovas Nerijus Zableckis.
Pagrindinis pylimų tikslas yra sulaikyti pavasarinį nutekantį vandenį. Žygeiviai turėjo galimybę apžiūrėti tą Pūsčios teritoriją, kuri tvarkyta jau praėjusiais metais ir tą, kurioje pylimai dar tik pilami. Pačiame Pūsčios viduryje jie sutiko inžinierių-hidrotechniką Joną Juščių.
Šis vyras, pagal savo specialybę, didelę dalį gyvenimo užsiėmė melioravimo darbais. Tik pastarąjį dešimtmetį jų intensyvumas nuslopo. Pasamdytas dirbti Pūsčioje jis kantriai matavo pylimų aukštį, kol vieną dieną neiškentė: „Vyrai, ką mes čia darome, ką?“
Lietuvos gamtos fondo specialistai, planuojantys Pūsčios ir dar keturių Lietuvos pelkių atkūrimo darbus, Jonui išsamiai paaiškino, kokią naudą tiek gamtai, tiek žmonėms teikia užmirkę plotai.
Dabar inžinierius pripažįsta: „Sovietmečiu buvo beatodairiškai daug darbų (melioracijos) padaryta, suniokotas kraštovaizdis – niekas net negalvojo, kokios pasekmės laukia. Pats prisimenu, kaip pelkėse prie mano tėviškės ir kurtniai, ir tetervinai veisėsi, o mes rinkdavom tuos vaivorus. Dabar nieko nebeliko. Jaučiu, kad dabar turiu galimybę ištaisyti tas klaidas, paduot pelkei vandenielio.“
Pelkės – erdvė augti vertingiems augalams ir CO2 kaupėjos
Kodėl reikia tiek plušėti dėl pelkių? Be jų žmonijai būtų liūdna: gyvybingos pelkių ir kitų šlapynių ekosistemos sprendžia daugybę žmogaus veiklos sukeltų ekologinių problemų, be to, būtent iš pelkių prasideda daug upelių, upių.
Vandenynų pakrantėse šlapynės prislopina siautėjančių audrų sukeltas bangas ar pražūtingų cunamių jėgą. Jos tarsi kempinė sugeria ir kaupia kritulių ir sniego tirpsmo vandenį, o sausros metu juo papildo kaimynystėje plytinčias drėgmės stokojančias ekosistemas.
Pelkės formuoja mikroklimatą, valo apylinkių orą ir vandenį, yra specifinių, dažniausiai retų augalų ir gyvūnų prieglobstis, teikia žaliavas pramonei ir žemės ūkiui (vaistinius, maistinius augalus, durpes).
Pelkės dengia vos 3 proc. sausumos ploto, tačiau jų gelmėse – durpių kloduose, slypi apie 30 proc. organinės anglies, t. y. du kartus daugiau nei yra sukaupta visuose planetos miškuose. Būtent dėl šios priežasties mokslininkai, gamtininkai yra pripažinę, kad pelkės ir kitos šlapynės itin svarbios prisitaikymui prie klimato kaitos ir jos švelninimui.
Nusausintose pelkėse dėl suaktyvėjusių mikroorganizmų veiklos durpės pradeda skaidytis ir į atmosferą išsiveržia anglies dvideginis (CO2) bei kitos šiltnamio efektą sukeliančios dujos.
„Pelkininkauti“ galima ir kitaip
Be to, pelkėse galima ūkininkauti ir kitaip, nei buvo įprasta iki šiol: iš šlapios pelkės durpių neiškasi, užtat čia auga kiminai, bei farmacijai, biokurui, statybinėms medžiagoms naudojami augalai.
Užsienio šalyse pelkėse auginamos nendrės, viksvos, alksniai, kiminai ir kiti pelkiniai augalai – visa tai yra atsinaujinantys ištekliai.
Dar XIX a. pradžioje įkurta vokiečių įmonė „Hiss Reet“ iš nendrių gamina ir tvoras, sienų, lubų fasadų elementus.