Kai, prieš 60 su trupučiu metų su šeima rankomis gamindamas durpes kurui Vilkaviškio rajono Simanėliškių durpyne ir su pora arklių sukdamasis didžiuliame juodos durpių masės „blyne“ (gamybos technologija, kai kastuvais sukastą durpių masės krūvą trypiant arkliams ir laistant vandeniu reikia paversti tirštos grietinės konsistencijos vienalyte tyre), pamačiau visai prie pat nutūpiantį mažą karklažvirblio dydžio paukščiuką su ryškiai mėlyna dėme pagurklyje, žado netekau.
Gana kuklių spalvų paukštelis, pilka nugara ir ruda uodega, turėjo ryškiai mėlyną šilku blizgantį pagurklį, juodu dryželiu atskirtą nuo rudos krūtinės, su balta dėmele viduryje. Sakytum, paukščiukui smeigtuku su balta galvute buvo prisegtas rugiagėlės žiedas. Man užsižiopsojus į paukštį, akimirką likę be priežiūros ir besiverždami kuo greičiau išbristi iš durpių klampynės arkliai, stumdydamiesi ir griuvinėdami, vos manęs nesumaigė į juodą „tešlą“, nes greitai atšokti į šoną trukdė durpių košėje susiurbtos kojos. O tarsi iš pasakos nusileidęs paukštelis, grakščiai kilnodamas rudą uodegą, dideliais šuoliais striksėjo dar nepraskydusios durpių krūvos pakraščiais ir kraipydamas galvutę dairėsi grobio. Suradęs skiedinyje užklimpusį kažkokį vorą, kaipmat jį sudorojo ir toliau nustriksėjo tiesiai arkliams po kojų.
Pritrūksta ieškotojų
Iš prof. Tado Ivanausko knygų jau žinojau, kad šis nuostabus paukštis vadinamas mėlyngurkle. Profesorius rašė, jog tai Lietuvoje retas giesmininkas, pastebėtas tik Nemuno deltoje ir prie Žuvinto ežero, o man tais laikais šios vietovės atrodė tokios tolimos ir paslaptingos... Ir staiga šis mažasis gamtos stebuklas čia, mano tėviškėje. Nuo tada man tarsi atsivėrė akys. Ėmiau vis daugiau gilintis į prof. T. Ivanausko knygas, ir tų „stebuklų“ tėviškės durpyne, aplinkinėse pelkutėse bei laukuose vis gausėjo. Tie retieji gyvūnai ne visada būna tokie reti: paprasčiausiai ne visada yra kam juos atrasti.
Mėlyngurklės – didelės slapukės: kaip ir lakštingalos, jos gyvena pusiau naktinį gyvenimą tankių karklynų, sumišusių su nendrynais, švendrynais ir kita pelkių augalija, paunksmėje. Lengviausia jas būdavo sutikti kaip tik kasant durpes, kai palikę vešlius durpyno sąžalynus šie paukščiai išskrisdavo į atviras vietas ieškoti maisto ant džiovinti ištiestų durpių „lysvių“ ar strykčiodavo, gaudydami įvairius vabzdžius, ant jau pradžiūvusių ir sukrautų durpinių „plytų“.
Vėliau tokia durpių gaminimo kurui technologija sunyko. Durpynas apaugo tankiais karklų, ievų, šaltekšnių, putinų krūmais bei beržų, juodalksnių, drebulių, gluosnių medžiais. Aikštelėse tarp krūmų ir medžių suvešėjo nepralendami, lipikų perpinti avietynai ir dilgėlynai, o šlapiose vietose mūro siena stojo nendrynai. Mėlyngurklių rasti tose „džiunglėse“ tapo nepaprastai sunku.
Nebežinau, ar gyvena šių paslaptingų paukščiukų su rugiagėlių žiedais pagurkliuose (beje, tokie puošnūs tik mėlyngurklių patinėliai) tėviškės durpyne dabar. Jau 40 metų, kai tėvų sodybos vietoje nė plytgalio nerasi... Vis rečiau bepavyksta užklysti į gimtąsias vietas, o vos valandai kitai užsukęs nesurasi slapukų paukščių iš pasakų karalijos.
Durpyno biotopas ne itin pasikeitė: tik gerokai sustorėjo juodalksniai, beržai, drebulės bei gluosniai, o po jų lajomis apnyko karklai. Tačiau pelkėtoje dalyje, kur durpės buvo iškastos labai seniai ir kur plyti didesni ar mažesni atviro vandens ploteliai, kaip ir seniau veši tankūs nendrynai, meldynai su sausesnėse vietose įsiterpiančiais karklų sąvašynais. Pelkę savaip persitvarkė jau seniai durpyne gausiai apsigyvenę bebrai, nuo to ši teritorija tapo dar panašesnė į žmogaus neliečiamą gamtos kampelį. Tik durpyno pakraščių pievos, kadaise vilnijusios įvairiaspalviais žiedais, darbščių suvalkiečių suartos iki pat krūmų: cukriniai runkeliai auga apipinti apynių...
Taigi, jeigu paslaptingiesiems paukščiukams neatsitiko kokių kitokių nelaimių, manau, kad net kiek pasikeitus aplinkai jie dar turėtų gyventi tėviškės durpyno krūmynuose. O gal kada sutaupius daugiau laiko dar pavyks jų vėl susirasti. Noriu padrąsinti jaunuosius ornitologus, kad nesibaimintų paukščių aprašuose vartojamų žodžių „retas“, „mažai ištirtas“, „stebėtas tik keletą kartų“, „Lietuvoje neaptiktas“... Kas atkakliai ieško – tas randa. Jeigu ir ne tą stebuklą, kurio ieškojo, tai daug kitų.
Kad Raudonoji knyga suplonėtų
Mėlyngurklė – reta, nepakankamai ištirta paukščių rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, kaip ir į Estijos, Lenkijos, Kaliningrado srities bei Baltarusijos raudonąsias knygas. Lietuvoje išvardytos šių paukščių perėjimo vietos: Nemuno delta, Nevėžio žemupys, Žuvinto rezervatas, Marijampolės rajonas. Deja, Vilkaviškio rajonas neminimas, nors tais tolimos praeities metais apie gimtajame durpyne aptiktas mėlyngurkles, kaip ir apie kitus labai įdomius paukščius – remezas, rašiau žurnale „Mūsų gamta“ bei savo diplominiame darbe.
Kaip apsaugos priemonė, siekiant išsaugoti mūsų krašte šiuos paslaptingus giesmininkus paukščius, Raudonojoje knygoje nurodoma biotopų išsaugojimas. Belieka tik džiaugtis, kad ekonominiai ir politiniai mūsų šalies pokyčiai sustabdė vis didėjančiu mastu gamtą niokojusius melioratorius. Sunku tikėtis, kad greitu laiku tiesūs melioracijos grioviai, gyventojų dar vis vadinami gražiais etniniais upelių vardais, vėl bus kreivinami ir paverčiami natūraliais upeliais su pavasariais aptvindomais karklynais ir pievomis pakraščiuose, bet gal bent išliks tos pelkės ir tos trumpos natūralių upelių atkarpos, kurių nespėjo pasiekti anų laikų melioratorių rankos. Na, žinoma, viltį teikia ir darbštuoliai bebrai... Kuo daugiau išliks natūralių biotopų, tuo didesnė bus mūsų gyvūnų ir augalų rūšinė įvairovė, tuo plonesne taps Raudonoji knyga.