Vadimas Kolpakovas išvyko į šiaurinę Irkutsko sritį tam, kad sudarytų tikslų tos vietos žemėlapį. Jis nesitikėjo ten aptikti tokio įspūdingo radinio, kurio paslapties įminti mokslininkai nesugeba net po šešių dešimtmečių. Visgi pasiekęs Irkutsko regiono šiaurę, Kolpakovas iš gyventojų išgirdo apie vietą, kurią vietiniai laikė „velnio“ vieta ir vadino Degančio Erelio Lizdu. Iš pradžių geologas nedrįso prie jos artintis.
Vietiniai V. Kopakovui pasakojo legendas, kaip žmonės, nusprendę ten eiti, vidury kelionės smarkiai susirgdavo, negrįždavo gyvi arba dingdavo.
Sukurtas minos, gamtos ar žmonių?
„Kai pirmą kartą pamačiau kraterį, pamaniau, kad perkaitau saulėje, - pasakojo V. Kolpakovas.- Vėliau galvojau, kad tai minos palikta duobė, tik balta, tačiau ji buvo tam per didelė. Be to, jokių lagerių aplink nebuvo, nebent labai slaptų. Antra mintis - archeologinis paminklas. Tačiau tegul neįsižeidžia vietiniai, bet nei Evenksai nei Jakutai neturėjo tiek išteklių ar žinių, kad galėtų pastatyti tokį gigantą. O priėjus arčiau, pamačiau, kad tai tikrai ne žmogaus rankų kūrinys, nes visas krateris susideda iš šviesių akmenukų."
Geologą pražudė „kraterio prakeiksmas"
Šios vietos paslapties mokslininkai neišsiaiškino ir vėliau. Atsirado daug teorijų dėl kraterio kilmės: nežinomas požeminis sprogimas, iš kosmoso nukritusi labai tanki, žmogui nežinoma medžiaga ar net NSO. Bet nei viena iš šių teorijų iki galo nepaaiškina kraterio atsiradimo.
Po Vadimo Kolpakovo ekspedicijos atsirado idėjų, kad tai meteorito išmušta duobė, vėliau ši teorija buvo paneigta. Tuomet spėta, jog tai vulkaninės kilmės darinys, bet ir ši hipotezė greitai žlugo.
2005 m. Eugenijus Vorobjevas, garsus geologas, išsiruošė į ekspediciją tyrinėti Patomskio kraterio. Kai iki kraterio liko vos keliolika kilometrų, Eugenijus Vorobjevas staiga krito ant žemės. Jo kolegos puolė jam padėti, bet geologas jau buvo negyvas.
Daug ekspedicijų - nė vieno atsakyto klausimo
Vėlesnių ekspedicijų metu pastebėta, kad medžiai augę aplink per 50 metų itin sparčiai paaugo. Ištyrinėjus medžius paaiškėjo, kad maždaug prieš tiek metų toje vietoje išsiskyrė didelis kiekis radiacijos, maždaug tiek, kiek į aplinką išmesta per Černobylio tragediją. Būtent toks medžių augimas pastebėtas ir Černobylio vietovėje po atominės elektrinės sprogimo. Liko neaišku, kas galėjo sukelti tokį didelį radiacijos protrūkį ir kodėl jis nepadarė jokios įtakos aplinkiniams gyventojams, juo labiau - kodėl jo niekas nepastebėjo?
Taigi vis dar lieka gausybė neatsakytų klausimų apie reiškinį, kuris kartais vadinamas „paslaptingiausia vieta Sibire". Pavyzdžiui: kodėl tik pavieniai medžiai auga ant kraterio šlaitų? Kodėl radiacijos lygis dabar yra mažas, nors yra įrodymų, jog kadaise jis buvo labai didelis?
Ir svarbiausia - nors į kraterį keliavo daug garsių mokslininkų, nė vienas nerado neginčijamo atsakymo į klausimą, dėl kokios priežasties gimė šis keistas gamtos darinys.