Sibirinė gaga yra migruojanti paukščių rūšis, kuri peri Eurazijos Arktyje nuo Jamalo pusiasalio vakaruose iki Kolymos upės deltos rytuose. Paukščiai, perintys į vakarus nuo Chatangos upės deltos, žiemoja Baltijos ir Barenco jūrose. Lietuvoje aptinkama migracijų ir žiemojimo laikotarpiais – lapkričio–balandžio mėn.
Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje žinoma piečiausia šios rūšies žiemovietė Europoje – čia sibirinės gagos buvo stebimos nedideliame priekrantės ruože nuo Nemirsetos pietuose iki Kunigiškių šiaurėje. Kitur stebimi tik atsitiktiniai individai.
Biologija ir ekologija
Nedidelė jūrinė nardančioji antis, mažiausia iš gagų. Patinai išsiskiria ryškiu ir kontrastingu apdaru: balta galva su juoda dėme aplink tamsias akis, žalsvos spalvos kuoduku pakaušyje, žalsvomis dėmėmis tarp akių ir snapo, juodu smakru ir tamsiai pilku snapu. Kaklas juodas, krūtinė ir kūno šonai šviesiai rusvi, pereinantys į tamsiai rudą papilvę.
Nugara, antuodegis, pauodegys ir uodega juodi. Trečios eilės plasnojamosios plunksnos juodos su melsvu atspalviu ir baltais apvadais, todėl suglaustais sparnais nugara atrodo skersai dryžuota. Patelės apdaras yra tamsiai rudas.
Peri Arkties tundroje, prie įvairaus dydžio vandens telkinių, tačiau netoli jūros pakrantės. Jaunikliams išsiritus, persikelia į jūros priekrantės vandenis. Žiemoja jūriniuose vandenyse, dažniausiai pasirinkdamos seklias (iki 10 m gylio) akvatorijas. Žiemodamos maitinasi dugno bestuburiais, daugiausia moliuskais ir vėžiagyviais.
Populiacijos gausumas
Pirmą kartą šios rūšies individai Lietuvoje stebėti 1969 m. Vėliau gausumas pamažu augo, ypač smarkiai – nuo XX a. devintojo dešimtmečio vidurio, kol 1996–1997 m. pasiekė apie 2000 žiemojančių individų. Po to šios rūšies gausumas ėmė staigiai mažėti, o nuo 2010 m. rūšis beveik išnyko Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje – ne kasmet yra stebimi tik pavieniai individai.
Grėsmės ir apsauga
Staigų gausumo mažėjimą Lietuvos priekrantėje, manoma, bent iš dalies nulėmė žiemoviečių persiskirstymas, kuriam galbūt turėjo įtakos klimato kaita – yra duomenų, kad vis didesnė dalis paukščių pastaraisiais metais nebeskrenda žiemoti į Baltijos jūrą, o pasilieka Barenco jūroje.
Tarp pagrindinių grėsmių šiai rūšiai minima ir priegauda verslinės žvejybos įrankiuose ir naftos produktų išsiliejimai žiemovietėse, plėšrūnų įtaka perimvietėse.
Neigiamą įtaką gali daryti ir invazinės svetimžemės žuvų rūšys. Svarbios priemonės šios rūšies būklei pagerinti yra verslinės žvejybos ribojimas rūšies sankaupų vietose ir priegaudos mažinimo priemonių įdiegimas verslinėje žvejyboje.
Parengta pagal Lietuvos raudonąją knygą.