Paplitimas
Europoje rūšis išplitusi nuo Pirėnų ir Apeninų pusiasalių iki Skandinavijos. Šiaurėje arealo riba siekia Norvegiją, Švediją, Suomiją. Rytuose arealo riba eina per Šiaurės Vakarų ir Vidurio Rusiją bei Ukrainą.
Biologija ir ekologija
Kūnas plokščias, 11–15 mm ilgio, juodas, tik galva, prieškrūtinis ir antsparniai raudoni. Antenos, kojos ir žandai taip pat juodi. Galva ir priešnugarėlė smulkiai taškuoti, blizgantys, o antsparniai lygūs, matiniai. Gyvena po nudžiūvusių ar džiūstančių lapuočių – guobų, ąžuolų, tuopų, alksnių – žieve, retai po eglių žieve. Lervos plėšrios, minta po žieve gyvenančių vabzdžių lervomis. Vystymosi trukmė – dveji metai.
Vabalai išsirita rugpjūčio–rugsėjo mėn. ir lieka žiemoti po medžių žieve. Ten pat žiemoja ir pirmųjų metų lervos. Suaugėliai aktyvūs gegužės–birželio mėn., tuomet jų galima rasti ant medžių kamienų, rąstų.
Populiacijos gausumas
Lietuvoje reta rūšis, gausumas nėra įvertintas, absoliuti dauguma radaviečių yra Pietryčių ir Vidurio Lietuvoje, tik viena radavietė žinoma Šiaurės Lietuvoje – Biržų girioje. Didžiausios žinomos populiacijos yra Kamšos miške ir Jiesios upės slėnyje.
Grėsmės ir apsauga
Didžiausios grėsmės yra blogėjanti buveinių kokybė ir fragmentacija, populiacijų izoliacija dėl intensyvios miškininkystės, sausuolių šalinimo, sanitarinių kirtimų. Rūšies apsaugai būtina vabalų gyvenamose vietose palikti džiūstančių ar nudžiūvusių medžių, taip pat buveinėse palikti dalį nuvirtusių medžių ar nulūžusių didelių šakų.
Parengta pagal Lietuvos raudonąją knygą.