Ko gero, kiekvieno pėdsekio svajonė - surasti vilko pėdsaką. Tačiau jį atskirti nuo šuns palikto įspaudo nėra taip paprasta. Kartais susipainioja net specialistai.
Todėl prieš ruošiantis į mišką reikėtų šį tą žinoti. Bandydami atskirti vilko ir šuns pėdsakus visada lyginkite priekinių kojų atspaudus, nes jų skirtumai didžiausi (priekinės kojos pėdsakas daugumos žvėrių pastebimai didesnis už galinės kojos pėdsaką). Svarbiausias vilko pėdsako pažinimo požymis yra paties pėdsako dydis. Suaugusio vilko priekinės letenos atspaudo ilgis (be nagų) yra ne mažesnis kaip 10-11 cm. Plotis 7-8 cm. Jeigu jūsų aptikti pėdsakai yra bent kiek mažesni, vilko galimybę iš karto atmeskite. Vilko pirmamečių jauniklių pėdsakai rugsėjo mėnesį siekia 8-9 cm ilgį, bet tokio amžiaus jie retai klaidžioja vieni, be tėvų, todėl pasidairę turėtumėte aptikti ir stambesnių pėdsakų.
Kitų žvėrių pėdsakus atskirti lengviau. O išmokus atskirti vilko pėdsakus, jau galima eiti į mišką.
Ruduo - labai tinkamas metas pėdsekystės žygiams. Praėjusią savaitę įvyko vienos aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos suorganizuotas pėdsekystės žygis. Jos tema skambėjo taip: „Prisimink pėdsekystę ir padėk Gamtai apsivalyti nuo šiukšlių“. Nors tą savaitę orų prognozė kito kas dieną, o žygio išvakarėse pliaupė lietus, tačiau žygio dieną išaušo paslaptingas, rūkuose paskendęs rytas.
Numatyta, kad žygis truks apie 3,5 – 4 val., sutarta registruoti tik šviežius pėdsakus. Regis, kitokių nelabai galėjo būti, nes šioje vietoje matyti, kad lietus išvakarėse gerokai paplovė miško keliukus. Kaip paaiškėjo vėliau, tą naktį ir ankstų rytą gyvūnai buvo pakankamai aktyvūs. Visos trys grupės aptiko šernų, stirnų, briedžių, elnių pėdsakus. Vieniems pasisekė atrasti senesnius nei paros vilko pėdsakus, kitiems aptikti galimai to paties vilko tuštinimosi žymes. Vilkai greičiausiai buvo mitę šernu.
Žygio pabaigoje visi šypsojosi ir norėjo pasidalinti įspūdžiais, o ir išdalinti šiukšlių maišai buvo pilnut pilnutėliai. Vadinasi, miškai po pėdsekystės žygio tapo švarseni. Ilgai nedelsdami žygio dalyviai išvyko į stovyklavietę.
Apie 17 val. dalyviai sukluso. Regis, neįprastas šurmulys sujaudino žvirblinę pelėdą. Nenorėdama likti nepastebėta ji ėmė švilpčioti ir žvygčioti. Išties, senas, brandus miškas turi daug paslapčių ir kas kartą randa būdų, kaip nustebinti tiek daug visko mačiusį ir patyrusį žmogų. Galima tik pasidžiaugti, kad nuolatos yra norinčių ne tik išmokti kažką naujo, bet ir puoselėti, švarinti aplinką, kurioje gyvename.