Kiminai
Kiminai išsiskiria tuo, kad neturi šaknų, jie auga į aukštį, o jų apatinė dalis ilgainiui nyksta ir iš jos formuojasi durpių sluoksnis. Šie augalai taip pat gali sugerti keliasdešimt kartų daugiau vandens nei patys sveria.
Kadangi kiminai auga rūgštinėje terpėje, jie turi antibakterinių savybių. Dėl šios priežasties šis augalas buvo naudojamas žaizdoms tvarstyti. Taip pat jie buvo naudojami namų statyboje. Senose trobose tarp sijų ir lentų dar galima aptikti prikimštų kiminų – taip buvo siekiama sulaikyti į namus patenkančią drėgmę ir neleisti pūti medienai.
Lietuvoje auga apie 35 kiminų rūšys, dalis jų įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Vis dėlto ne specialistui juos atskirti ir nustatyti pavadinimą – sunku, tam paprastai prireikia mikroskopo.
Saulašarės
Lietuvos raistuose auga trijų rūšių saulašarės: apskritalapė, ilgalapė ir mažalapė, kuri yra labai reta ir net įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Nors jos skiriasi savo lapais ir žiedais, jų sandara vienoda – tai nedidelis, šlapiose, pelkėtose vietose augantis augalas, kurio lapeliai yra susitelkę į skrotelę, tik jų žiedynstiebis auga vertikaliai. Ant žiedynstiebio būna keletas ar keliolika baltų žiedelių, kurie išsiskleidžia saulei šviečiant.
Įdomiausia augalo dalis yra jų lapeliai. Lapo lakštas yra apaugęs liaukiniais plaukeliais. Jų viršuje yra išskiriamo skysčio lašelis. Tas skystis vilioja vabzdžius, kurie nutūpę ant lapelio prilimpa prie augalo plaukelių. Tuomet lapo lakštas susilenkia ir plaukeliais apgaubia vabzdį taip jį įkalindamas. Lapo liaukos išskiria fermentą, kuris per kelias dienas tą vabzdį suvirškina. Kadangi saulašarės auga pelkėse ir joms trūksta kai kurių maisto medžiagų, pavyzdžiui, azotinių junginių, jas augalas įsisavina iš vabzdžių.
Kadangi šie augalai nedideli, prekybos centruose esantys vabzdžiaėdžiai augalai paprastai būna ne lietuviški.
Paprastoji tuklė
Paprastąją tuklę pelkėse galima atpažinti iš ryškios šviesiai žalios lapelių spalvos. Jie išskiria sekretą, kuris vilioja vabzdžius ir šie nutūpę ant lapo prilimpa. Bandymai išsilaisvinti praneša augalui, kad laimikis sugautas, tuomet lapo krašteliai riečiasi, kol apgaubia vabzdį ir galiausiai jis suvirškinamas. Taip pasisavinamos augalui reikalingos medžiagos.
Paprastąją tuklę taip pat galima pažinti iš gražių alyvinių–violetinių žiedelių, kurie šiek tiek primena našlaičių žiedus. Šie augalai žydi gegužės–liepos mėnesiais.
Paprastasis skendenis
Paprastasis skendenis auga pelkėse esančiuose stovinčiuose vandenyse. Augalas įdomus tuo, kad didžioji jo dalis yra po vandeniu, jis neturi šaknų, o jo siauri, plunksniški lapeliai primena krapus. Jie tiesiog plūduriuoja vandenyje. Ant paprastojo skendenio lapkočių būna susiformavusios tarsi pūslelės ar maišeliai, kurios iš tiesų yra vabzdžių gaudyklės. Į jas patekus smulkiems vabzdžiams ir dumbliams pūslelės „durelės“ užsisklendžia ir grobis lieka viduje, kol yra suvirškinamas.
Augalas dažniau pastebimas jam žydint, nes žiedynstiebį iškelia aukščiau vandens. Nors žiedynų kekės nėra gausios, bet akį patraukia ryški geltona jų spalva.
Dėmėtoji gegūnė
Dėmėtoji gegūnė yra gegužraibinių šeimos daugiametis augalas, viena iš dažniausių lietuviškų orchidėjų rūšių. Tiek jos žiedai, tiek lapai turi purpurinės spalvos dėmes. Žiedų spalva – labai įvairi: nuo baltos iki tamsiai alyvinės. Jų nedideli žiedai primena tikrąsias orchidėjas, kurias daugelis augina namuose. Paprastai jos auga pelkių pakraščiuose ir gali siekti 15–50 centimetrų.
Raudonoji gegūnė
Pelkėse taip pat auga gerai matoma ir dažnai atpažįstama raudonoji gegūnė. Ji mėgsta šlapesnes vietas, auga pelkių pakraščiuose. Ją lengva atpažinti pagal lapus – jie yra žali, bet neturi tokių dėmių kaip dėmėtoji gegūnė. Raudonosios gegūnės žiedynas yra purpurinės rausvos spalvos, o žiedai beveik nėra dėmėti. Pats žiedelis – siauras, tarsi suspaustas iš šonų. Pagal tai galima lengvai atskirti šias dvi rūšis.
Pelkinis skiautalūpis
Šis augalas taip pat priklauso gegužraibinių augalų šeimai, nėra saugomas ir gana dažnai pastebimas. Jo žiedynas yra purpurinės spalvos, o žiedai – labai geometriški: tiek viršutinės, tiek apatinės baltosios žiedo skiautės sudaro trikampį. Auga drėgnuose dirvožemiuose, pelkėtose pievose, apypelkių miškuose. Lietuvoje auga keturios skiautalūpių rūšys: pelkinis, plačialapis, trumpalapis ir tamsialapis.
Pelkinis gailis
Apypelkėse, greta drėgnų miškų auga ir kitas įdomus augalas – pelkinis gailis. Jis yra rododendrų giminaitis, visžalis augalas, kuris nenumeta savo lapų. Uogaujant ir renkant mėlynes, bruknes ar vaivorus tikrai galima tikėtis netoliese pamatyti ir pelkinių gailių.
Šis augalas pasižymi labai svaigiu kvapu, todėl žmonės dažnai juos greičiau užuodžia nei pamato. Jų kvapas stipriau pajuntamas augalą pajudinus ar nuskynus. Dažnai žmonės mano, kad taip svaigiai kvepia vaivorai, kurie dar kitaip liaudiškai vadinami girtuoklėmis, tačiau aromatas atkeliauja būtent nuo gailių. Jų kvapas toks svaigus, kad gali atrodyti, jog sukasi galva.
Gailių šakeles senovėje žmonės dėdavo į spintas, palėpes, lagaminus, kad atbaidytų kandžius ir jie nesugraužtų ten esančių drabužių.
Pelkinis žinginys
Lietuvos pelkėse auga ir labai į baltą kaliją panašus pelkinis žinginys. Jis yra aroninių šeimos augalas. Jo atskirų žiedelių nepastebime, geriau matoma pati jo burbuolė ir ją gaubiantis į kalijos lapą panašus papėdlapis. Augalo stiebai mėsingi, lapai – širdiški. Jis gali daugintis netgi stiebo ar šaknų dalimis.
Nužydėjus žiedeliams pelkinis žinginys subrandina raudoną vaisių. Tačiau juo nereikėtų susivilioti – uogos nėra valgomos. Be to, jos padengtos gleivėmis, kad geriau priliptų prie paukščių kojų ir plunksnų ir būtų toliau išplatintos jose esančios sėklos.
Paprastoji tekšė
Pelkės ypatingos tuo, kad jose galima rasti ne tik įdomių augalų, bet ir prisirinkti kai kurių uogų. Ir ne tik spanguolių. Raistuose sutinkama paprastoji tekšė tiek savo baltais žiedais, tiek garbanotais lapeliais ir uogomis labai primena mums gerai pažįstamas avietes.
Šis augalas įdomus tuo, kad jo uogos noksta gana neįprastai – kol uoga neprinokusi, ji būna raudonos spalvos, o kuo labiau noksta, tuo spalva tampa geltonesnė. Valgyti skaniausia jau visiškai geltonas uogas. Jas taip pat renka ir įvarius džemus gamina suomiai.
Varnauogės
Raistuose ant kupstelių galima pamatyti besidriekiant varnauogių šakeles, kurios kiek primena eglės šakas. Jos nokina tamsiai mėlynas beveik juodos spalvos uogas, kuriomis pasimėgauja gyvūnai. Nors šias uogas gali valgyti ir žmonės, jos nėra tokios populiarios kaip kitos pelkėse aptinkamos uogos: joms trūksta mėsingumo ir beveik visą uogą užima sėkla, minkštimo yra nedaug.
