Miškelyje pamatė gyvatę
GRYNAS.lt redakciją pasiekė vilnietės Kristinos laiškas, kuriame pasakoja miške, prie Vilniaus, pamačiusi vienintelę nuodingą gyvatę Lietuvoje – angį. Tai merginą labai nustebino, nes suabejojo, ar gali angys gyventi taip arti žmogaus kaimynystės.
„Eidama tikrai nedideliu miškeliu netoli Vilniaus, šiek tiek už Balsių, atsitiktinai žvilgtelėjau žemyn. Po kojomis pamačiau kažką besirangančio ir šliaužiančio tolyn. Kai supratau, kad tai – angis, be galo išsigandau. Tik per plauką neužmyniau jai ant uodegos! Kaip elgtis tokioje situacijoje, kas būtų buvę, jei vis dėlto būčiau užmynusi ant jos? Ar apskritai žmonių kaimynystėje gali gyventi angys?“ – teiraujasi skaitytoja.
Mėgsta drėgmę
Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro doc. dr. Grita Skujienė patvirtina, kad angį galima pamatyti ir netoli žmonių apgyvendintų teritorijų esančiuose miškuose.
„Kartais prie žmonių būna daugiau peliukų, vabaliukų, paukštelių ir kt. gyvybės“, – sako mokslininkė.
G. Skujienė pasakoja, kad angis priskiriama vietinei europinei rūšiai, paplitusiai visoje Vakarų Europoje ir Rytų Azijoje: nuo Prancūzijos iki Sachalino salų, Mongolijos, Šiaurės Korėjos, Šiaurės rytų Kinijos. Ji priklauso angių šeimai. Europoje iš viso yra net apie 12 šios šeimos gyvačių rūšių, o Lietuvoje prisitaikiusi gyventi tik viena.
„Angys gyvena įvairiuose miškuose, durpynuose, aukštapelkėse, ežerų, upių pakraščiuose. Mėgsta saulėtas pamiškes, užaugančias kirtavietes, pelkių pakraščius, žuvininkystės tvenkinių dambas. Gali apsigyventi ir šalia miškų esančiose sodybose. Žymint gyvūnus, nustatyta, kad jų gyvenamoji teritorija būna apie 3 ha – ieškodamos maisto nuo gyvenamųjų vietų toli nešliaužia“, – aiškina mokslininkė.
Ji priduria, kad mažiausia tikimybė sutikti angį yra chemiškai užterštose vietose ir miestų teritorijose.
Angys tapo retos
G. Skujienė tęsia, kad angims išgyventi gamtoje reikia ne tik drėgnos buveinės, bet ir kitų kelių sąlygų. Pirmiausia – maisto: pelinių graužikų, kirstukų, varlių, ant žemės perinčių paukščių (startų, pečialindų, kalviukų, kielių) jauniklių. Kartais angys gaudo driežus, o jaunikliai gali ėsti ir stambius vabzdžius.
Antra, angims reikia slaptaviečių: šakų ir virš žemės išsidėsčiusių šaknų, akmenų, krūmų, purių samanų, kupstų ir pan. Ir paskutinė sąlyga, kurios reikia, kad angis galėtų prisitaikyti ir išgyventi, – žiemaviečių: graužikų ir kurmių urvelių, šakų krūvų, ertmių po medžių šaknimis, kelmais.
Per keletą paskutinių dešimtmečių angys tapo gana retos. Europoje šios gyvatės saugomos pagal Berno konvenciją. Jos nyksta, nes sausinamos pelkės, raistai, apskritai labai ilgai buvo naikinamos, mušamos. Šiandien kai kada žūsta iššliaužusios ant miško keliuko.
Angis liepos pabaigoje–rugpjūčio mėn. atveda apie 16 cm ilgio 3–12 jauniklių, jie jau turi nuodų liaukų ir nuodingus dantis. Mūsų krašte angis paprastai būna 50–60 centimetrų, kai kada – iki 70–80 centimetrų ilgio. Angys neriasi kaip ir visos gyvatės. Anot G. Skujienės, po žiemos miego praėjus porai savaičių jau galima rasti angių išnarų.
Nors angys dažniausiai būna šviesiai rusvos su tamsiai rudu ar juosvu nugaros raštu, tačiau pasitaiko labai tamsių ar visai juodų individų, kai kada – net labai šviesių ar rausvų. Tokie spalviniai variantai nėra kuo nors ypatingi, nes nepaveldimi.
Ką daryti, pamačius angį?
GRYNAS.lt skaitytoja Kristina, po kojomis išvydusi besirangančią angį, labiausiai nerimavo, ar gyvatė ją puls, ir ką daryti, jei įgels. VU Gyvybės mokslų centro doc. dr. G. Skujienė sako, kad angis gelia tik tada, kai yra puolama. Dažniausiai, anot mokslininkės, gyvatė, pamačiusi žmogų, pabėga pati.
„Jei žmogus jos neužpuola, bet žmogų ji pastebi, pabėga; jei žmogaus nepastebi, lieka ten, kur buvusi; jei žmogus ją užpuola, pvz., rinkdamas mėlynes pačiumpa rankomis ar vaikščiodamas kur užmina, natūralu, kad angis ginsis, – gels“, – aiškina specialistė.
Jei žmogus pamato angį, G. Skujienė rekomenduoja ja pasigrožėti ir eiti savais keliais. O jei gyvatė vis dėlto įgėlė, būtina kuo skubiau vykti į gydymo įstaigą.
„Įkandimo vietos negalima užveržti, prideginti, įpjauti ar kitaip žaloti. Tą vietą, jei yra galimybė, reiktų apdėti ledu ar kitaip atšaldyti. Nukentėjusiam patartina duoti gerti stiprios saldžios arbatos ar kavos“, – pabrėžia mokslininkė.
Specialistė aiškina, kad kiekvieno žmogaus organizmas į angies nuodus gali reaguoti skirtingai, tačiau dažniausiai įgelta vieta pradeda tinti, susidaro hematoma, žmogų gali pykinti, jis gali vemti, padažnėja širdies plakimas, krinta kraujospūdis. G. Skujienė prisimena atvejį Vengrijoje, kai 27 metų vyrui, įgėlus angiai, kraujo spaudimas smarkiai pakilo, todėl kavos ir arbatos (šie gėrimai kelia kraujo spaudimą) reikia duoti atsargiai, priklausomai nuo žmogaus savijautos.
„Angis yra vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje. Žmonės skirtingi: vieni ir nuo bitės įkandimo gali numirti, kitiems ir dešimt bičių įgėlimų pernelyg daug problemų nesukels. Angių nuodai – įvairių baltymų ir fermentų mišinys (tai pakitusios seilės). Sveikas, nealergiškas žmogus, vartojantis vaistų nuo alergijos ir uždegimo (arba dažniausiai ir jokių vaistų nevartojantis), gyvatės įkandimo pasekmių nejaučia jau po dienos ar dviejų“, – pasakoja mokslininkė.