Apie medžių likimus
„Žmogus pamato plynę ir šaukia: kerta miškus, liks tik kelmai kelmuoti! Man neteko dirbti privačiame miškų sektoriuje, bet valstybinė miškininkystė planuojama paisant griežtų reikalavimų, – mitą apie neva masiškai kertamus miškus paneigia urėdė. – Kirsdami mišką, paprastai tariant, nuimame derlių, nes peraugę medžiai tiesiog supus. Miškininkai turi retinti jaunuolynus, kitaip nebus kokybiško miško.“
Įsigyti tokias išretintas eglaites niekas nedraudžia, tačiau vogti jas, anot A. Jočienės, ne tik skriauda miškui, bet ir įžeidimas miškininkui. „Kai susirenkame į suvažiavimą visi uniformuoti, žaliuojame salėje kaip miškas, – šypsosi urėdė. – Juk esame taikūs jį sergintys kariai.“
Buvusi Šiaulių urėdijos Rėkyvos girininkijos vadovė didžiuojasi, kad iš Šiaulių po Lietuvą pasklido tradicija prieš šventes dalyti eglių šakas norintiesiems pasipuošti namus.
Ar turi savo mylimą medį? Taip, tai išdidusis, galingasis ąžuolas. Nėr gražesnės šakų lajos kaip ąžuolo, net persenusios nudžiūvusios šakos danguje raižo išraiškingą grafikos piešinį.
Gamtamylės kodas
Utenos miškų urėde keturiasdešimt ketverių A. Jočienė tapo šių metų pavasarį, konkurse nurungusi tris vyrus. Nors moterų girininkių šalyje – vos kelios, Aurelija miškininko profesijos nelaiko išskirtinai vyriška, tik moteriškai pastebi, kad aukštakulniai bateliai – ne miško keliams. Dabartinės jos valdos, palyginti su buvusiomis, didesnės net dvidešimčia kartų – arti 70 tūkst. hektarų.
„Pakeičiau beveik trisdešimt metų ištarnavusį urėdą Stasį Kvedarą, bet mane kolektyvas priėmė kaip savą, – džiaugiasi A. Jočienė. – Nepatikėsite – iki įsidarbindama nebuvau buvusi Utenoje, o štai su vyru ir dukrele dabar čia gyvename, sūnus studijuoja Vilniuje. Man, šiaulietei, aukštaitiškas kraštas mažai pažįstamas, nors vyras Remigijus nuo Rokiškio.“
Aurelija į šį pasaulį atėjo su gamtamylės kodu „Miestas – ne man.“ Su broliu Andriumi, nors ir Šiauliuose, augti ant asfalto neteko: gyveno bute, bet laisvalaikis prabėgo kaime ir jaunųjų gamtininkų stotyje. Gamtininkų būreliai, atrodo, nuo mažumės brandino vienintelę svajonę: profesija bus susijusi su gyvuoju gamtos pasauliu.
„Esu laiminga turėdama supratingus tėvelius, – atsiveria apie Elzbietą ir Vytautą Bagdonus. – Jie mokė nebijoti gyventi, leido skleistis gabumams. Kai išeini į gyvenimą iš tėvų meilės ir saugumo lauko, jo modelį perkeli ir į savąjį gyvenimą. Mudvi su mama puikios draugės, puikios draugės ir su dukra Emilija.“
Lengva ir su šeimos vyrais. Filosofinėse diskusijose paskęsta su sūnumi fiziku Vyteniu. Vyras Remigijus – tos pačios profesijos kaip ir Aurelija - iš pusės žodžio vienas kitą supranta. „Abu viename kurse studijavome miškininkystę, bet smagu, kad dirbame ne toje pačioje darbovietėje“, – juokiasi A. Jočienė.
Prisemti ilgaauliai – kasdienybė
Profesinėje veikloje Aurelija augo kantriai kaip tas auginamas medis, atlaikydama visų keturių metų laikų siunčiamus išbandymus. Šūsnyje nuotraukų atsispindi ir romantiškoji, ir labai žemiška kasdienybė.
„Rekyvos girininkijoje mano pavaduotojas mėgo fotografuoti, – pasakoja paskleisdama nuotraukas. – Tenai miškai buvo labai šlapi ir degūs, nes durpynai. Išsimaudyti iki kaklo tekdavo rečiau, bet prisemti ilgaaulius – kasdienybė. Toks girininko darbas: kartu su darbininkais brendi per liūlančią paklotę, žvarbsti vėjyje, šąli žiemą, vasarą kenti vabalų, mašalų antplūdį. Bet ir gražumo kiek: štai kokia gražuolė – net šešiolikos kamienų liepa, o štai aš raudonviršį radusi, o čia bebravietes ardom, et, atkaklūs tie kietadančiai...“
Aurelija pripažįsta, kad girininkės tarnyba išmokė planuoti darbus, buvo puiki bendravimo su žmonėmis mokykla. Tiesa, trumpam buvo pabėgusi iš girininkijos, kai kūrėsi regioninis parkas, nuėjo steigti žirgyno turistams. Smagu buvo, įdomu, bet sugrįžo atgalios, girininkijon. Išdirbo 14 metų. Į konkursą urėdo pareigoms ėjo rami – patirties pakanka.
Pomėgių įvairovė
Kartą vadovų seminare išgirsta mintis privertė suklusti. „Lektorius teigė, kad žmogaus gyvenimas laikosi ant trijų banginių: šeima, darbas ir laikas sau. Jei vienas kuris nusvers, nugrimsi“, – pasakoja Aurelija.
Kaip įmanydama stengiasi, kad to laiko sau ir šeimai nestigtų. Abu su vyru mėgsta keliauti, tik labai retai iš agentūrų perka kelialapius. „Svečiose šalyse stengiamės apsigyventi šeimose, susidraugauti su vietiniais žmonėmis. Buvę mūsų svetimšaliai šeimininkai yra svečiavęsi ir pas mus“, – sako jaunatviška moteris.
Turi Aurelija ir savųjų pomėgių. Dar gyvendama Šiauliuose sugalvojusi išmokti ispanų kalbos kreipėsi į argentinietį Klaudio, kuris visai nemokėjo lietuviškai. Buvo nelengva taip mokytis kalbos, bet labai įdomu, per dvejus metus daug sužinojo ir apie šalies kultūrą, papročius. Dabar išgirdusi, kad Utenos bibliotekoje savanoriauja ispanas, jau nenustygsta susipažinti – negalima juk primiršti išmoktos kalbos.
Buvo Aurelijos savasties ieškojimuose ir jojimas. Švelniai Dinute vadinama Dinastija turi naujus šeimininkus užsienyje, o sėsliai įsikūrus Utenoje atsirado Venecija, kuriai rūpestį, meilę dalija ir paauglė dukra Emilija. „Ant Dinutės vos sėdėti išmokusi jau jojo, laukdavo su obuoliuku saujelėje prie aptvaro“, – šypsosi pasakodama Emilijos mama.
Gerumo pamokos
Dar Aurelija mėgsta poeziją, išraiškingai deklamuoja, net kabinete šalia darbų kalendoriaus guli poezijos tomelis. Turi ir labai subtilų pomėgį – piešia ant šilko. Meniškieji genai veikiausiai iš mamos linijos: jos brolis Vytenis Rimkus – ilgametis Šiaulių universiteto menų dėstytojas.
„Mėgstu skareles, nemažai jų turiu. Kai pamačiau pieštas ant šilko, nusistebėjau, kokios brangios, ir nutariau – reikia pačiai pabandyti, – pasakoja apie savo naująją aistrą. – Mokiausi pas specialistę. Reikia kantrybės, susikaupimo, atidos, bet smagu.“
Net skarų margumynuose nepabėga nuo miško temos. Reto gražumo paukštis, ryškiaspalvis tulžys, krūtine dega, laumžirgio šokis virš smilgų, drugio reveransas gėlei – skarų piešiniai.
„Kuriu tik sau ar dovanų“, – džiaugiasi ir šiemet po Kalėdų eglute turėjusi ką padėti.
Šventėms visa šeima išsiruošė į Šiaulius, pas tėvus. „Kol buvo gyvi seneliai, visi rinkdavomės pas juos, kol gyvi tėveliai – suvažiuojame į jų namus“, – nepertraukiamomis šeimos tradicijomis džiaugiasi Aurelija.
Kiek prisimena, per Kūčias prie šeimos stalo visada sėsdavo ir vienišius giminaitis, ir vieniša kaimynė. Buvo pakviestas ir Šiauliuose gyvenantis ispanas Hektoras, kurį, panorusį išmokti lietuvių kalbos, jau pati mokė Aurelija. Negi per tokią šventę paliksi vieną liūdėti, kai jo šeima Ispanijoje.