Po dešimt metų pertraukos, Žuvinte užaugo dar du jūriniai ereliai

Šį­met jū­ri­niai ere­liai Žu­vin­te už­au­gi­no du jau­nik­lius – pir­mą­kart per de­šim­tį me­tų. Tiek lai­ko šie plėš­rie­ji paukš­čiai yra įsi­kū­rę seniau­sia­me ša­lies re­zer­va­te. Pa­pras­tai ere­liai iš­au­gi­na vie­ną jau­nik­lį, bet jei me­tai ge­ri – du ere­liu­kai ne­bū­na re­te­ny­bė.

Nuo va­sa­ros pa­bai­gos Žu­vin­to eže­ro sa­lo­je, kur styp­so kaž­ka­da čia ža­lia­vu­sių ber­žų stuob­riai, be­ne kas­dien ga­li ma­ty­ti tu­pin­čius di­džiu­lius paukš­čius. Čia ere­liams pui­ki vie­ta ste­bė­ti vi­sa, kas de­da­si eže­re, – žvit­ria aki­mi jie pa­ste­bi ir at­vi­ru­muo­se plū­du­riuo­jan­čius kor­mo­ra­nus, gul­bes ar kra­gus, ki­nių pa­kraš­čius nu­tū­pu­sius bal­tuo­sius gar­nius, tarp lūg­nių be­si­turš­kian­čias an­tis. Ap­skri­dęs ra­tą ki­tą, ere­lis, žiū­rėk, jau ir il­si­si ber­že, o ne­re­tai į sa­los me­džius su­si­ren­ka ir vi­sa jų šei­my­na.

Žiū­rint pro te­les­ko­pą, pui­kiai ma­ty­ti, koks di­de­lis tai paukš­tis. Atstumas tarp su­au­gu­sio di­džiau­sio kraš­to paukš­čio spar­nų ga­lų – be­veik pustre­čio met­ro. Jau­nik­liai ne ma­žes­ni, tik jų spal­vos ki­to­kios: tam­ses­ni, kiek dė­mė­to­mis plunks­no­mis ir ne bal­ta uo­de­ga, taip puo­šian­čia su­agė­lius.

Prieš mė­ne­sį ėmus skrai­dy­ti jau­nik­liams, šei­ma ne­pa­kri­ko. Sa­va­ran­kiš­kai pra­dė­ję me­džio­ti ere­liukai iki šiol pri­si­lai­ko se­nių, gal­gi pa­liks jiems ko­kią gro­bio da­lį, nes įgau­ti tin­ka­mų įgū­džių jau­nam ere­liui ne­už­teks ir ke­lių mė­ne­sių. Ieš­ko­da­ma gro­bio, šei­my­na da­bar tik­ri­na ne tik Žu­vin­tą, nu­ke­liau­ja ir iki Sim­no žu­vi­nin­kų tven­ki­nių, Žal­ty­čio eže­ro.

Ne­duo­da ra­my­bės spar­nuo­čiams

Jū­ri­nių ere­lių pa­si­ro­dy­mas vi­sam lai­kui pa­kei­tė eže­ro spar­nuo­čių gy­ve­ni­mą. Kai šio­mis die­no­mis pa­ma­tai di­džiu­lius an­čių bū­rius, nei šio, nei to ky­lan­čius iš ato­kių eže­ro šven­dry­nų ir strim­gal­viais le­kian­čius į ki­tą eže­ro pu­sę, ga­li bū­ti tik­ras – jas iš­vai­kė me­džio­jan­tis ere­lis. Jis auš­tant ry­tui pa­ke­lia žą­sų bū­rius, o va­ka­re iki su­te­mų ne­lei­džia ra­miai nu­tūp­ti į eže­ro salą nak­vo­ti su­si­ren­kan­čioms ger­vėms.

Ne­keis­ta, kad net šie aukš­čiau­si mū­sų paukš­čiai pri­si­bi­jo ere­lio – ru­de­niop eže­ro sa­lo­je ap­ti­ko­me švie­žiai su­dras­ky­tą ger­vės jau­nik­lį. Pa­si­gau­ti ma­žes­nį gro­bį, kad ir žą­sį, ypač va­sa­rą, kai jos iš­metu­sios plunks­nas ne­pa­skren­da ar­ba ve­džio­ja ne­di­de­lius jau­nik­lius, ere­liui ne­su­dė­tin­ga. Jei tik tu­ri ga­li­my­bę, ere­liai iki vie­no iš­gau­do vi­sus žą­sų va­dos jau­nik­lius.

Ne­nuos­ta­bu, kad sau­go­mų pil­kų­jų žą­sų šei­my­nos kas­met, kai tik pe­rė­ti įsi­ku­ria ere­liai, ven­gia at­vi­res­nių vie­tų, mai­ti­na­si tik anks­ti ry­tais, o jų sėk­min­gai už­au­gin­tų jau­nik­lių su­ma­žė­jo per­pus.

Ki­ta­dos bu­vo sen­sa­ci­ja

Šių di­džiu­lių paukš­čių at­si­kū­ri­mas Lie­tu­vo­je yra tik­ra sėk­mės is­to­ri­ja, net­gi ma­lo­ni iš­im­tis tarp ki­tų vis re­tė­jan­čių ir nyks­tan­čių rū­šių. Ko­ne šim­tą me­tų apie jū­ri­nių ere­lių per­ėji­mą Pie­tų Lie­tu­vo­je ne­bu­vo jo­kių ži­nių. Ret­kar­čiais juos ste­bė­da­vo žie­mo­mis, o pa­si­ro­dę va­sa­rą Žu­vin­te ere­liai tap­da­vo ko­ne sen­sa­ci­ja.

Pir­mą­ją pa­ska­tą pe­rė­ti mū­sų kraš­te ere­liai ga­vo, kai or­ni­to­lo­gai spe­cia­liai ėmė jiems kel­ti dirb­ti­nius liz­dus – pir­miau Čep­ke­lių re­zer­va­te, vė­liau – ki­to­se vie­to­se, ži­no­ma, ir Žu­vin­te. Jū­ri­nis ere­lis pir­mą kar­tą po il­go tar­po Čep­ke­liuo­se per­ėjo 1987 me­tais. Vė­liau po­ra sa­va­ran­kiš­kai su­kro­vė liz­dą Me­te­lių pa­e­že­rė­je, o Žu­vin­to pa­kran­tės pa­lio­se ke­le­tą me­tų lan­kė iš­kel­tą dirb­ti­nį liz­dą, kol 2002-ai­siais pa­ga­liau pir­mą­syk su­dė­jo kiau­ši­nius. Pir­muo­sius ere­lius net­gi pa­pil­do­mai šer­da­vo­me žie­mos me­tu, kad tik il­ges­niam lai­kui įsi­kur­tų.

Ru­de­nį ar žie­mą vien Žu­vin­te ga­li ma­ty­ti ke­le­tą ere­lių, o jų po­pu­lia­ci­ja ša­ly­je, pa­sak kas­met ap­skai­tas vyk­dan­čių or­ni­to­lo­gų, sie­kia apie 70 po­rų. Da­bar jū­ri­niams ere­liams jau ne­be­rei­kia iš­skir­ti­nės glo­bos, jie pui­kiai jau­čia­si ne tik Žu­vin­te, bet ir prie ki­tų eže­rų, upių ar pel­kių.