Miškus niokoja nelegalūs eglučių kirtėjai
Artėjančių švenčių laikotarpiui nė vieni namai neįsivaizduojami be papuoštos eglutės arba eglės šakos. Tačiau ne visi žino, o kiti žino, bet ignoruoja draudimą miške savavališkai nusikirsti patinkančią eglutę. Taip elgtis griežtai draudžiama. O draudimo nepaisančių laukia baudos.
Žemaitijoje privatų mišką turintis Kazimieras teigė, kad kiekvienais metais prieš Kalėdas jo miške padaugėja eglučių kelmų. Viskas dėl to, kad žmonės be leidimų atvažiuoja ir nusikerta jiems patinkantį puošnų medelį.
„Situacija prasta, bet palengva žmonių sąmoningumas auga. Kasmet mano miške nukertama apie 20 eglučių. Tai didelis nuostolis miškui. Žmonės turi suprasti, kad taip kenkiama miškui. Mano manymu, klimato kaita ir toks neatsakingas medelių niokojimas prisideda prie eglių nykimo. Galiu pasakyti taip: klimato kaita, kirtimas be leidimų ir kenkėjai – trys priežastys, kodėl Lietuvoje gali išnykti eglės“, - kalbėjo privataus miško savininkas.
O štai Dzūkijoje mišką turintis Mindaugas aiškino, pastebintis, kad be leidimų eglutes kertantys žmonės dažnai yra net labai išrankūs. Jie nukerta ir miške palieka net kelias eglutes, kol išsirenka pačią gražiausią.
„Didelė bėda su tokiais eglučių kirtėjais. O blogiausia, kad žmonės viena šalia kitos palieka net du ar tris nukirstus medelius. Mat nukerta ir medelis jiems pasirodo negražus. Tada kerta kitą ir panašiai. Tai yra miško vagystė“, - teigė Mindaugas.
Jis sakė, kad eglučių iš miško savavališkai parsinešti negalima. Prieš šventes jas pardavinėja miškininkai. Tai yra būdas, kaip legaliai jas galima įsigyti. Tačiau aplinkai dar geriau, kad būtų puošiamos eglučių šakos, kurias prieš didžiąsias metų šventes nemokamai dalija miškininkai. Yra ir dar viena alternatyva – dirbtinės eglutės.
Siūlo rinktis alternatyvas
Aplinkos ministerijos Miškų departamento specialistas Donatas Vaikasas sako, kad jei eglutes kerta ir žmonėms parduoda patys miškininkai, žala aplinkai nedaroma. Miškininkai kerta tik tokiose vietose, kur medeliai būtų vis tiek šalinami.
„Kalėdoms miškininkų kertamos žemos ir jaunos eglutės iš pakelių ir griovių – vietų, iš kurių jos ir taip būna šalinamos, taip pat retinant tankesnius eglučių sąžalynus. Nedrįsčiau teigti, jog kalėdinių medelių kirtimasgalėtų daryti ženklią neigiamą įtaką eglių populiacijai ar juolab jų išlikimui“, – tikina pašnekovas.
Tiesa, šiuo laikotarpiu graibstomos ne tik mažos eglės – kiekvienas miestas, miestelis ir kaimas taip pat dairosi bent vienos miestui puošti skirtos eglės. Tačiau specialistas užtikrina, jog šis skaičius kalbant apie eglių visumą nėra didelis. Tačiau gyventojų namams puošti jis rekomenduoja rinktis eglių šakas. Taip aplinka tausojama labiau. „Pastaruoju metu skatinama vietoje medelių naudoti šakas – visuomenė puikiai žino apie šias akcijas, kuomet vietoje eglių atvežamos jų šakos tam, kad nebūtų kertama daugiau medelių. Žinoma, kuo mažiau kirsime, tuo geriau“, – aiškina D. Vaikasas.
Be to, jis pabrėžia, kad galima prieš Kalėdas pasipuošti ir vazone parduodamą eglutę. Tokia namus galėtų džiuginti net keletą metų.
Lietuvoje eglės – dažni medžiai
Atliekant žurnalistinį tyrimą apie egliųbūklę Lietuvoje, kalbinti mokslininkai aiškino, kad eglės mūsų miškuose ganėtinai dažni medžiai. Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto Miško biologijos ir miškininkystės instituto lektoriaus Juliaus Bačkaičio teigimu, jeigu žemė yra nederlinga, labiausiai tikėtina, kad joje bus sodinama pušis arba eglė – tai gana ilgaamžė rūšis, galinti neblogai augti ir nederlingoje žemėje. Tačiau tam, kad eglės nevirstų nuo vėjo ir geriau augtų, jos mišrinamos su kitais medžiais, pavyzdžiui, juodalksniais.
Tačiau J. Bačkaitis nemano, jog gausus eglių sodinimas yra gera mintis, nes tankesnis jų medynų išsidėstymas yra palankus plisti kenkėjams. „Maždaug 1994-1996 metais Lietuvoje buvo kinivarpų invazija, kurios metu smarkiai nukentėjo trečdalis eglynų, o ligotus medžius reikėjo iškirsti. Taip pat eglės nėra atsparios vėjams, o kuo toliau, tuo labiau jie stiprėja. Prieš keletą metų pradėjo plisti netikrasis eglinis skydamaris ir tai dar ne visos blogybės, susijusios su eglėmis“, – aiškina lektorius.
Dažnai galima išgirsti darant išvadas, jog neilgai trukus eglės gali išnykti iš Lietuvos miškų. Tačiau kokia iš tiesų šiuo metu eglių būklė Lietuvoje? Pasak mokslininko, šiltėjant žiemoms, eglynai negali atsiginti kinivarpų, o kenkėjai, besinaudodami jiems vis palankesnėmis sąlygomis, egles kaskart puola stipriau. Vis dėlto lektorius teigia, jog eglynų nykimo teorijoje esama tiesos, tačiau netiki, kad eglės galėtų išvis išnykti.
Eglėms nėra pats palankiausias metas
Lektorius mato keletą galimų alternatyvų iš Lietuvos besitraukiančioms eglėms ir mano, jog lietuviai galėtų sodinti daugiau bukų. „Nors bukas nėra Lietuvoje savaime auganti rūšis, tačiau jis auga visai netoli mūsų šalies sienos, vos už keliasdešimties kilometrų. Čia nematau jokių jų veisimo problemų“, – pabrėžia pašnekovas.
Retesni medžiai, anot jo, kurie taip pat gali augti mūsų klimato juostoje ir pakeisti besitraukiančias egles – bukas, skroblas, maumedis, kėnis. Pasak pašnekovo, jie dar nesodinami miškuose, nes tiriama, kaip jie augs mūsų šalyje ir ar nesirgs įvairiomis ligomis.
Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos vadovas Kęstutis Šakūnas teigia, kad ateityje Lietuvos miškuose vyraus lapuočiai medžiai, nes jie atsparesni aplinkos veiksniams. Pasak jo. Jis sutinka, kad spygliuočių palengva mažės ir jie užleis vietą kitiems medžiams – vienu iš jų artimiausiu metu taps bukas.
Pasak K. Šakūno, labiausiai tikėtina, jog iš Lietuvos miškų pirmiausia pasitrauks eglė, tačiau tai įvyks dar negreit – miškų urėdas mano, jog iki tol dar praeis daug metų, pavyzdžiui, keletas šimtmečių. Dar vėliau gali tekti atsisveikinti ir su pušimi, tačiau ši klimato kaitai yra mažiau jautri nei eglė.
Greito eglių pasitraukimo iš Lietuvos nežada ir Aplinkos ministerijos specialistas D. Vaikasas: „Moksliniai tyrimai rodo, kad eglių arealas traukiasi ten, kur sąlygos joms augti yra tinkamesnės. Sunku prognozuoti, kuo viskas baigsis, bet manau, jog kalėdinių eglučių tai tikrai artimiausiu metu netrūks“, – tikina pašnekovas.
Lietuvoje eglės augimo sąlygos darosi vis sunkesnės
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus vadovas doc. dr. Artūras Gedminas taip pat prognozuoja, jog šiltėjant klimatui į Lietuvą ateis daugiau plačialapių lapuočių. Šiuo metu akivaizdžiausias klimato pokyčių padarinys Lietuvos miškams – eglių augimui blogėjančios klimatinės sąlygos ir eglės arealo pietinės ribos slinkimas į Šiaurę.
„Šiandien pas mus miškuose eglei augti yra nebe optimalios, o sunkios sąlygos. Ji labai sunkiai išgyvena klimato šiltėjimą, blogėja jos fitosanitarinė būklė, o tuomet ją puola įvairūs kenkėjai ir ligos“, – pabrėžia jis.
Pasak A. Gedmino, prognozuoti eglės išnykimą dar anksti, nes tai yra ilgas procesas, kuriam būdingas cikliškumas. „Šiltėjant klimatui, eglei sunku augti, bet galbūt praeis 5, 6 ar 10 metų ir vėl Lietuvoje susidarys jos augimui palankios sąlygos. Šitaip pragyvenus 30-40 metų, sąlygos ir vėl gali pradėti blogėti iki tol, kol eglės bus išstumtos – tokius įvykių bangavimus sunku numatyti, viskas priklausys nuo klimato kaitos pobūdžio ir intensyvumo“, – aiškina miško apsaugos specialistas.
Rūšys traukiasi ten, kur joms palankesnės sąlygos
Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas Algirdas Gaižutis sako, kad vis dėlto šiuo metu Lietuvoje sodinama daug eglių, nes jų mediena yra labai paklausi ir vertinama. Eglės ypatingos ir tuo, jog jos užauga greičiau nei, pavyzdžiui, pušys, jų tiesūs ir ilgi stiebai, o pramonėje tai lengvai pritaikoma perdirbimui. Eglės sodinamos ir tam, kad nesumažėtų jų proporcija su lapuočiais.
Besikeičiant klimatui, ir augalai, ir gyvūnai juda ten, kur palankesnės sąlygos. A. Gaižutis neabejoja, kad eglynų dar ilgai turėsime – situacija pasikeistų tik tuo atveju, jei klimato pokyčiai būtų staigūs ir drastiški.
„Mūsų eglės auga ir atšiauriomis sąlygomis, ir šiek tiek šiltesnėmis. Eglei būtų sunkiau išgyventi tik tuo atveju, jeigu pradėtų stipriai šiltėti. Ypatingai sausose vietose ji negyventų, nes eglei reikalinga drėgmė. Taip yra todėl, nes jos šaknys, kitaip nei pušies, yra paviršinės ir reikalaujančios daugiau drėgmės, bet kol kas dar lietūs lyja, todėl manau, kad Lietuvoje artėjantį tūkstantmetį eglės išliks“, – tikina valdybos pirmininkas.
Nors Lietuvos mokslininkai ir miškininkai prognozuoja skirtingą eglės gyvenimo trukmę, šiandien vis dar galime džiaugtis šiais medžiais ir turime daryti viską, kad šie medžiai Lietuvoje išliktų. Vienas iš būdų – saugoti mūsų miškus nuo nelegalių eglučių kirtimo šventėms.