Surengtame seminare identifikuota, kad Lietuvoje net trys ketvirtadaliai kylančių didelių potvynių susidaro dėl sniego tirpsmo ir ledo sangrūdų. Taip pat apibrėžtos teritorijos, kuriose kilti potvyniams yra didžiausia rizika. Nors šis gamtos reiškinys dažniausias Vakarų Lietuvoje, žvelgiant į istorinius duomenis, ne kartą buvo apsemtas ir Vilnius bei Kaunas.
Didelių potvynių neišvengia ir didmiesčiai
Vilniaus universiteto (VU) Hidrologijos ir klimatologijos katedros lektorius doc. dr. Edvinas Stonevičius išskyrė keturias priežastis, kodėl Lietuvoje kyla potvyniai. Dažniausiai dėl sniego tirpsmo, intensyvių liūčių ir ledo kamščių. Retesnis atvejis – užtvankų avarijos.
„Išanalizavome visus hidrometeorologinius stebėjimus Lietuvos upėse ir paaiškėjo, kad dažniausi ekstremalūs potvyniai būdingi Nemuno žemupio ir deltos regionams. Čia nustatyta 90 proc. stichinių ir katastrofinių reiškinių atvejų. Nuo 1960 m. yra įrengta Kauno hidroelektrinės vandens talpykla ir atrodytų, kad ji turėtų tuos potvynius labai sumažinti, bet kaip matome žemupyje potvynių skaičius labai stipriai nesumažėjo – karts nuo karto jie vis tiek pasitaiko“, - kalbėjo E. Stonevičius.
Jis mini ir kitas vietas, kur potvynių dažniau pasitaiko, pavyzdžiui, Nemuno vidurupis. Ten, jo teigimu, šiek tiek žemiau Kauno, kur yra Nemuno kilpos, labai dažnai susidaro potvyniai ir jie būna susiję su tuo, kad pakankamai siaurame, bet giliame slėnyje susiformuoja ledų sangrūdos.
„Jų sumažėjimas gali būti siejamas su tuo, kad įrengta Vileikos-Minsko vandens sistema. Pati sistema sumažina vidutinio ar mažo dydžio potvynius, o labai didelių ji nelabai galėtų sumažinti“, - atkreipė dėmesį VU lektorius.
Jeigu pasikartotų toks potvynis kaip 1931 m., jis galėtų apsemti ir dalį Vilniaus. Tiesa, tokia tikimybė mažai tikėtina. Didelio masto potvynių būta ir Nevėžyje ties Kėdainiais bei Nevėžio intako Obelies žemupyje, toliau vardija pranešėjas. Tokių būta tiek 1980 m. ir 1990 m. Šventojoje aukšti potvyniai stebėti beveik visais metais, kai didelių pavasario potvynių būna Neryje.
„Potvynių mes turime daugumoje Lietuvoje vietų. Jeigu turite kokių sodybų, ar esate kilę iš tokių Lietuvos vietų, kurios yra netoli upių, tikriausiai patys žinote, kad upės vanduo gali užlieti prie pat esančius namus, daržus“, - sakė E. Stonevičius.
Kadaise lieti modeliai iš betono, dabar – technologijų era
Vilniečiams, kauniečiams ar kitiems miestiečiams potvynių problema gal ir nėra tokia aktuali, nes ne kiekvienais metais jie būna, atkreipė dėmesį kitas pranešėjas, Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Hidrotechninės statybos inžinerijos instituto docentas Arvydas Šikšnys. Jo teigimu, Nemuno žemupio gyventojams ši problema bus kas aktualesnė – jie tikrai žino, kas yra potvynis, nes kiekvienais metais kyla klausimai – ar apsems, ar neapsems, kaip greitai, kiek reikės evakuoti.
Potvyniai, jo teigimu, gyventojams sukelia problemų ne tik dėl evakuacijų, bet ir dėl tiesioginės žalos ūkiui.
„Nemuno žemupys užima apie 700 kv. km teritoriją, kuri yra nepaprasta – joje yra begalė įvairiausių kanalų, pylimų, polderių, siurblinių, upių, upelių, senvagių ir t.t. Taigi jos reljefas yra ganėtinai sudėtingas ir sumodeliuoti hidrodinamikos modelį nėra paprasta. Kažkada prieš 30 ar daugiau metų Vilainiai buvo pasidarę visą sporto aikštelę užimantį Nemuno žemupio modelį iš betono, tai buvo fizinis modelis. Jie ten esančias problemas tyrinėjo jau prieš 30-40 metų. Dabar atėjo kiti laikai ir dabar naujos technologijos leidžia visiškai kitame lygmenyje, kitu tikslumu suskaičiuoti potvynių hidrodinamiką“, - sakė ASU docentas.
Upių vagų būklė blogėja, ką daryti?
Anot A. Šikšnio, būtina pabrėžti ir natūralius gamtoje vykstančius pokyčius, kurie keičia potvynių dinamiką.
„Kas įvyko su Nemuno žemupio vagomis per šešiasdešimt metų? Ar logiška, kad esant tam pačiam debitui, vandens lygiai būtų aukštesni? Pagrindinis dalykas - jau dvidešimt metų nei Skirvytės žiotys nevalomos, nei Atmatos. Tarybiniais laikais žemsiurbės turėdavo darbo kiekvienais metais – žiotys būdavo valomos. Be to, vyksta natūralūs gamtiniai procesai – polderiai apsauga krūmais, didėja nenaudojamos žemės, mažėja ariamieji plotai. Kadangi keičiasi paviršiaus charakteristikos, dėl to ir kinta potvynių lygis“, - samprotavo docentas. Anot jo, tokie dalykai leidžia daryti prielaidas, kad ir ateityje potvynių tikimybės, kurios buvo suskaičiuotos, gali keistis didėjimo linkme.
A. Šikšnys konstatuoja, kad mūsų upių vagų būklė blogėja, todėl reikia mąstyti, kas geriau, ar aukštinti pylimus nuo potvynių, ar geriau valyti upės vagas. Galbūt reikia rekonstuoti esamus polderius, geriau spręsti laivybos problemas, žuvų migracijos sąlygas gerinti ir t.t.
„Nemuno žemupyje yra daug įvairių problemų. Dabar turime veikiantį modelį, kuris galėtų padėti atsakyti į daugelį praktinių klausimų. Kartais dideli pinigai yra išmetami labai neracionaliai, gaila, kai nepasiekiama nauda, kurią galima būtų gauti“, - samprotavo A. Šikšnys.
Ką galima pamatyti žemėlapiuose?
„Jeigu žiūrėtume bendru Lietuvos mastu, sniego tirpsmo sukeliami potvyniai galėtų užlieti 71 tūkst. ha plotą. Vidutinės tikimybės potvynio metu užliejamos teritorijos plotas prilygtų maždaug Kretingos rajono savivaldybės plotui. Priekrantės teritorijoje vieną kartą per dešimt metų kylantis potvynis užlietų plotą, kuris lygus maždaug Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijai“, - sakė vienas iš žemėlapių projekto rengėjų Simonas Valatka.
Pagal didžiausias užliejamas teritorijas, kilus potvyniams, išskiriamas ir Kaunas. Kadangi Kaunas išsidėstęs slėnyje, užliejama teritorija gali apimti apie 800 ha, didesnio potvynio atveju net iki 1500 ha.
„Buvo vertinti ir istoriniai duomenys apie potvynių žalą, bet patikimi duomenys prasideda tik maždaug nuo 1960-ųjų metų. Žinomų pasekmių eilė neapima praeityje buvusių didelių potvynių tokių kaip 1958-ųjų (kuomet buvo užregistruotas vienas didžiausių potvynių Lietuvoje), taip pat neapima tokių atvejų, kai buvo užregistruoti dideli potvyniai miestuose XIX pab. , XX a. pr. Taigi ta žala, kurią pavyko įvertinti gali būti ir didesnė – atkreipia dėmesį S. Valatka. - Bendra žala nuo 1960-ųjų viršija 150 mln. Lt”.
Projekto rengėjai akcentuoja, kad potvynių grėsmės žemėlapiai leis nustatyti dėl įvairios kilmės ir tikimybės potvynių užliejamų teritorijų plotus, o potvynių rizikos žemėlapiai – įvertinti galimus su potvyniais susijusius neigiamus padarinius žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui ir ekonominei veiklai.
Žemėlapiuose išskirtos rizikos teritorijos apima 53 skirtingų upių atkarpas, kurių bendras ilgis viršija 3,5 tūkst. km. Teritorijos apima Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonus. Į rizikos žemėlapį taip pat įtraukta Baltijos jūros ir Kuršių marių priekrantės teritorija.
Ateityje – ir grėsmių valdymo planai
Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Raimondas Sakalauskas pripažino, kad nudirbtas darbas, sudarant tokius žemėlapius neabejotinai pasitarnaus ir ateityje.
„Potvyniai Lietuvai yra rimta tema. Tai, kas šiandien vyksta, susiję su valstybės noru geriau pasiruošti potvyniams. Šiandien yra padarytas pirmas žingsnis – parengti potvynių rizikų žemėlapiai. Užliejamų teritorijų ribos vienaip ar kitaip turės būti patvirtintos. Tai, kas bus patvirtinta, bus susiję su tam tikru reglamentavimu, tam tikros veiklos apribojimu. Yra tokios teorinės sąvokos įstatymuose, kad potvynių užliejamose teritorijoje draudžiamos statybos, taigi toks žemėlapių patvirtinimas automatiškai susijęs su naujų teritorijų planavimu, statybomis ir t.t.“, - kalbėjo R. Sakalauskas.
Jis taip pat pabrėžė, kad darbas ties rizikų žemėlapių sukūrimu nesibaigs – toliau planuojama rengti grėsmių valdymo planus.
„Šis projektas iš tiesų grandiozinis, turbūt nei Latvijoje, nei Estijoje, nei Lenkijoje nieko panašaus dar nėra padaryta. Ir dar galėčiau ne vieną Europos šalį išvardyti, kuri tokios sistemos neturi ir dar galbūt greitai neturės, arba mano, kad nereikia“, - apie nuveikto darbo išskirtinumą atsiliepė ir Aleksandro Stulginskio universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto prodekanas Antanas Dumbrauskas.