Prasidėjo baisios kraujasiurbių atakos: uodai palyginti menkniekis

Šiuo metu dauguma gamtoje būnančių žmonių pastebi sparvas ir gylius. Tai yra labai nemalonūs krajasiurbiai, kenkiantys tiek žmonėms, tiek ir gyvuliams. Ar yra priemonių, kurios padėtų apsisaugoti?

Ši vasara tikrąja kaitra mūsų dar nebandė - kelios karštesnės dienos paprastai pasimesdavo tarp vėsaus oro bangų ir pasimiršdavo. Šiluma ir karštis vasarą ir laukiami, ir - nelabai. Jų tikimės prieš atostogas, ruošdamiesi ilsėtis. Šilumos reikia augalams augti ir bręsti, uogoms ir vaisiams nokti. Tačiau karštis gali būti pavojingas ir net pražūtingas. Lietuviškoms vasaroms nebūdinga pernykštė kaitra buvo labai sunki mums, nelengva ji ir daugeliui augalų bei gyvūnų.

Tačiau antrosios vasaros pusės karščiai atneša dar vien visai nelaukiamą reiškinį - kraujasiurbių dvisparnių vabzdžių antplūdį. Ne, tai ne uodai, kuriuos gali nubaidyti šakele ir kurių dūriai palyginti yra tik malonumas. Vasarą mus, mūsų gyvulius ir laukinius žvėris (ypač lakinius) kamuoja sparvos ir gyliai. Jie gana stambūs. Sparvos būna 2-3 centimetrų ilgio, akliai - nors ir mažesni, bet labai atkaklūs, įkyrūs, neleidžiantys atsikvėpti nė akimirką.

Dažnai šių vabzdžių įkyrumu ir atkaklumu skundžiasi poilsiautojai, ypač laiką leidžiantys prie vandens. Žmogaus prakaitą sparvos jaučia toli ir susirenka iš plačios apylinkės. Šiuos vabzdžius labai sunku nubaidyti, ne visada jie reaguoja į repelentus. Todėl jeigu prie ežero, kurio pakrantėje ilsitės, yra šlapių pievų, pelkučių, krūmynų, sparvų ir aklių bus labai daug. Akliai ypač aktyvūs esant tvankiam orui, prieš lietų, tad jeigu jų plūstelėjo labai dideli spiečiai ir nuo jų negalite apsiginti, reikėtų tikėtis lietaus, galbūt - net škvalo ar audros. Tiesa, sparvos yra labai greitai skraidančios, baikščios, o akliai (rusvai pilki, su baltu gyslotu piešiniu) nusileidę be vargo pagaunami.

Sparvos ir akliai (arba žabaliai) savo burnos organais prapjauna odą ir čiulpia kraują, kurio reikia subrandinti kiaušinėliams. Kiaušinėliai dedami ant drėgnos žemės, pūvančių augalų, jie vystosi dirvožemyje. Sparvų ir aklių „įkandimas“ labai skausmingas, šiose vietose odą peršti, kai kam pasireiškia alerginės reakcijos.

Teigiama, kad sparvos gali pernešti įvairių ligų sukėlėjus. Labiausiai nuo sparvų kenčia ganyklose esantys (ypač pririšti, palikti be priedangos) arkliai, karvės, ožkos, avys, todėl šiuo metu daug protingiau gyvulius dieną laikyti tvartuose ir šerti prišienauta šviežia žole. Karves, arklius geriausia ganyti tik naktį. Beje, kai kas bando gyvulius apipurkšti insekticidais - ši priemonė gal ir veiksminga sparvoms, tačiau ne mažiau pavojinga gyvuliams, nes jie prižiūri savo kailį ir pesticidus nulaižo.

Ypatingai pavojingi gyvuliams gyliai, kurie nėra kraujo naudotojai - suaugę jie iš viso nesimaitina. Tačiau jų gyvuliai ir laukiniai žvėrys bijo labiausiai, atrodo, kad net gylių dūzgimą atskiria nuo paprastų musių zvimbimo. Gyliai ant gyvulių kailio sudeda gana stambius kiaušinėlius, iš kurių beregint išsirita lervutės. Jos aktyvios, įsigraužia po oda ir poodiniam sluoksnyje grauždamosi takus nukeliauja į nugarinę gyvūno dalį. Čia lervos maitinasi ir auga, kvėpuoja pro odoje atvirą mažą angelę. Inkštirai (taip žmonės vadina šiuos „gumbus“ po gyvulių ar žvėrių kailiu) matomi paprasta akimi, nes angelių vietoje iškrinta plaukai, be to - regimi pakilimai odoje.

Nuo gylių ypač kenčia elniniai žvėrys, tad nenustebkite pamatę juos laukuose skuodžiančius ežero ar pelkės, raisto link. Tokius žvėris lydi gaudžiantis kraujasiurbių vabzdžių ir gylių spiečius. Daugelis žvėrių, siekdami apsisaugoti nuo jų, voliojasi dumble, jo sluoksniu padengia kailį ir nors kurį laiką būna ramūs. Tiesa, gyliai deda kiaušinius ant kaklo, prie priekinių kojų, kurios dumblo apsaugotos mažiausiai, todėl sunkiu rasti stirnų, elnių ar briedžių, kurie nešiotų jų palikuonių.

Sparvos skraidys iki rugpjūčio vidurio, gyliai - dar trumpiau. Tačiau to laiko jiems pakaks pratęsti savo giminę. Kitą vasarą juos vėl regėsime.