Direktoriui buvo pranešta tik pati žinia, o pinigai į zoologijos sodo sąskaita įkrito tik šį mėnesį. A. Didžiokas yra maloniai nustebintas tokiu senolės pasirinkimu, kiek žinoma, tai pirmasis toks poelgis zoologijos sodo istorijoje. Įprasta, kad gyvūnams pinigus aukoja įmonės ar paramos akcijos.
Pirmas toks atvejis zoologijos sodo istorijoje
Kol kas dar nėra aišku, kokia tikslia suma liks sodo dispozicijoje. Zoologijos sodas yra biudžetinė įstaiga, pavaldi valstybei, tačiau dėl precedento nebuvimo neaišku, kiek ir kokie mokesčiai bus nuskaičiuoti nuo mirusiosios paliktos sumos.
„Mūsų padangėje pirmas toks atvejis, sakau, net notarė nelabai žinojo, kaip elgtis, mokesčių pareigūnai nežino, laukiame atsakymo. Visiems tai nauja. Užsienyje, kiek žinau, yra praktika, kad gyventojai kaip palikimą palieka gretutinius sklypus zoologijos sodams. Ten žmonės gal kitaip gyvena, kitaip mąsto. Lietuvoje zoologijos sode tai toks pirmas atvejis“, - DELFI kalbėjo A. Didžiokas.
Direktorius tikina, kad ši suma (29332.98 eurai) nėra tokia didelė, kad galėtų iš esmės pagerinti ant rekonstrukcijos slenksčio esančio sodo padėties, tačiau šiuos pinigus zoologijos sodo administracija tikrai turės kur panaudoti.
Visam sodo, kuriame yra apie 2000 gyventojų, renovacijos projektui numatyta apie 18 mln. eurų, didžiausią dalį t.y. (15 mln.) 85 proc. šios sumos ketinama gauti iš Europos Sąjungos paramos, dar 3 mln. eurų renovacijai skirs valstybė. Liepos mėnesį jau įkasta kapsulė 1.3 mln. eurų vertės veterinarijos gydyklos statybai, tikimasi, kad kiti kiek stringančios renovacijos darbai bus pradėti metų bėgyje.
„Na, už E. N. Šileikienės pinigus sodo tikrai pilnai nerenovuosime, voljero nepastatysime, bet tvorą aplink tvenkinį ar ventiliacijai sutvarkyti jų tikrai užtektų. Tai tikrai nemaža suma, ypač, kai kalbame apie vieno žmogaus sukauptą ir paaukotą turtą. Tai juk ne bendrovės auka, ne kokia akcija.
Tai pirma kregždė, kad ir kokio būdo buvo ta moteris, uždara ar savotiška, ji padarė tokį kilmingą darbą, gal ir ateityje atsiras tokių žmonių, patriotiškai tautiškai mąstančių, ne vien tik sau. Gal tai yra gerai ir teigiama, gal su giminėmis nesusipjausime dėl to, ko norėjo mirusioji. Giminaičiai gali apsilankyti pas mus ir padėti nuspręsti, gal velionė kažką norėjo, kur galėtumėme tuos pinigus panaudoti“, - kalbėjo A. Didžiokas.
Giminaičiai apie pinigus nežinojo, bet pasirinkimą gerbia
DELFI kalbinti velionės artimieji tikino, kad tikrai nesiruošia pjautis dėl palikimo. Pasak jų, tokia buvo E. N. Šileikienės valia, tai buvo jos pinigai ir ji pati sprendė, kam po mirties jie turėtų atitekti.
E. N. Šileikienė mirė likus 5 dienom iki 80 – ojo jubiliejaus. Moters posūnio žmona Janina Šileikienė pasakojo, kad E. N. Šileikienė buvo gydytoja, labai išsilavinusi, apsiskaičiusi, buvo malonu ir įdomu su ja bendrauti. Savo vaikų ji neturėjo, po vyro mirties 1996 metais viena gyveno didelėje sodyboje Kėdainiuose. Su vyro vaikais ryšis nenutrūko.
„Tiesa, tas bendravimas vyko tik tada, kai ji to norėjo. Šiaip ji vengdavo žmonių ir bendravimo, su vyro vaikais nedaug bendravo. Bet kartais užeidavo gerumo priepuoliai, tada ji ir dovanėlių nupirkdavo ir į svečius kviesdavosi tuos vaikus, bet ir tai, po vieną“, - apie E. N. Šileikienės gyvenimą pasakojo giminaitė.
Pasak J. Šileikienės, artimieji net nežinojo, kad senolė turėjo tiek pinigų. Tik kartais ji kalbėdavo, kam galėtų palikti savo turtą, tačiau artimieji tų kalbų tada nesureikšmino.
„Jos vyras buvo prašęs, kad sodyba ji paliktų vaikams, ji taip ir padarė. O tie pinigai, sunku pasakyti, iš kur ji juos gavo, gal paveldėjo, jos sesuo mirė prie kelis metus. Mes nežinojome, kad ji tuos pinigus turėjo. Ji klausdavo, kam galima būtų palikti pinigus po mirties. Aš nustebdavau, galvojau, juk neturi ji pinigų.
Ji buvo kilusi iš Kauno, visada norėjo ten sugrįžti, bet nebuvo galimybių. Taip pat ji be galo mylėjo gyvūnėlius, rūpinosi jais, globojo, ypač vargšus. Netgi ligoninėje, kai jai duodavo valgyti, ji kalbėdavo, kad va, paliksiu šiek tiek, paskui paukščius pamaitinsiu. Gal dėl to ir pasirinko zoologijos sodą“, - apie velionės meilę gyvūnams pasakojo J. Šileikienė.